Birutė Stulgaitė. Antkaklis. Gintaras, popierius, 
sidabras. 1996

Metalo dirbiniai 1991-2001 metais
Pagrindinė metalo dirbinių sritis 10-ajame dešimtmetyje - papuošalai. Juos kūrė neypatingai gausi, tačiau savitu stiliumi išsiskirianti dailininkų grupė. Tai jau spėjusios Lietuvos dailės gyvenime įsitvirtinti meninės individualybės: Birutė Stulgaitė, Vytautas Matulionis, Marytė Gurevičienė, Arvydas Gurevičius, Sigitas Virpilaitis, Sigitas Kreivaitis ir kt. Šiems dailininkams būdingas jau anksčiau jų kūryboje suformuotas stilius, išskiriantis juos iš kitų dailės parodose. Buvo ir netekčių. 1995 m. mirė Feliksas Daukantas, iš tėvynės emigravo Lietuvos juvelyrikos lyderis Aleksandras Šepkus. Tačiau savo kūryba vis aktyviau bando įsitvirtinti jaunesnieji - dailininkų poros Jonas Balčiūnas ir Vaidilutė Vidugirytė, Solveiga ir Alfredas Krivičiai, taip pat Eimantas Ludavičius, Indrė Diržienė ir kt. Intriguojantis jaunųjų bandymas desakralizuoti papuošalą, juvelyriniame dirbinyje šalia aukso ir sidabro naudoti plastmasę, medį, kailį, audinį, odą ir kt. Tokie deriniai artimi provokatyviam žaidimui, ironijai, groteskui, būdingam postmodernistinei epochai.
Pagrindinis skiriamasis šio laikotarpio lietuvių juvelyrikos, kurios sąšaukos su vaizduojamąja daile 9-ajame dešimtmetyje buvo akivaizdžios, bruožas yra natūralus įsiliejimas į bendrą lietuvių dailės raidos procesą, kuriam būdinga visiška dailės rūšių ir žanrų niveliacija. Dauguma dabartinių mūsų juvelyrų kalba universalia meno kalba. Jie daro papuošalus, kuriuos tradiciškai galima priskirti juvelyrikos sričiai, ir tuo pačiu kuria trimačius objektus, patį papuošalą traktuoja kaip antifunkcionalų dirbinį, apeliuoja į intelektualinį žiūrovo suvokimo lygmenį (E. Ludavičiaus kompozicija “Pieva”, 2000). Nemažai jų kūrinių sėkmingai galėtų dalyvauti ne tik specializuotose juvelyrikos, bet ir kurios nors kitos dailės srities parodoje. Medžiaga yra tik prasminio klodo įkūnijimo priemonė (tas pats vyksta keramikoje, tekstilėje). Į parodų ciklą “Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio dailė” įjungta paroda “Lietuvos juvelyrika (1990-1999): papuošalai ir objektai” Vilniuje 1999 m. atspindėjo pasikeitusį juvelyrikos pobūdį. Kūrinių, kurie galėtų būti traktuotini kaip juvelyrinis objektas, galima aptikti S. Virpilaičio (“Objektas”, 1992), Birutės Stulgaitės (“Bažnyčia”, 1999), V. Matulionio (“Partitūra”, 1999), Ž. Bautrėno (“Žiedas” I-II, 2000) ir kitų kūryboje.
Smulkiajai skulptūrinei plastikai, kaip ir anksčiau, stilistiškai artimi Birutės Stulgaitės (g. 1952) skoningi, lakoniški papuošalai, sumontuoti iš keleto plonyčių metalo strypelių ar suraitytos vielos spiralės. Skulptūrinę formą su papuošalo funkcija derina Marytė Gurevičienė (g. 1951) ir Arvydas Gurevičius (g. 1951). Jų papuošalai atlieka asmenybės statusą paryškinančio aksesuaro funkciją. Istorinės reminiscencijos ir šiuolaikinė forma išskiria S. Kreivaičio (auskarai, 1992), S. Virpilaičio (segės, 1991) ir nemažos dalies kitų autorių kūrinius. Plėtodami tradicinio papuošalo formas, kurdami objektus, provokuodami žiūrovą nefunkcionaliais metalo dirbiniais, lietuvių juvelyrai ieško naujų išraiškos būdų.

Kūriniai virtualioje ekspozicijoje

Žilvinas Bautrėnas

Romualdas Inčirauskas

Vytautas Matulionis

Birutė Stulgaitė

Tiju-Enė Vaivadienė

Sigitas Virpilaitis