LIETUVOS TAIKOMOSIOS DEKORATYVINĖS DAILĖS RAIDA XX AMŽIUJE

Tekstą parengė Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė

Lietuvos taikomoji dailė 1900-1918 metais

XX a. pirmųjų dešimtmečių Vakarų Europos taikomosios dekoratyvinės dailės raida buvo įtakojama naujausių mokslo ir technikos atradimų, mašininės gamybos, technicizmo idėjų. Tačiau mašinų pagaminti dirbiniai turėjo ir blogųjų pusių - pasižymėjo medžiagų specifikos niveliavimu, standartinėmis formomis. Su šiomis blogybėmis kovojo XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje plitęs moderno (dar art nouveau, secesija) stilius, kėlęs estetiškos formos ir daiktų ansambliškumo idėjas. Iki Pirmojo pasaulinio karo Anglijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Lenkijoje ir Skandinavijos kraštuose steigėsi draugijos, vienijusios taikomosios dailės ir kitų meno sričių kūrėjus, pramonininkus, verslininkus, dailės mecenatus. Prie draugijų buvo atidaromos dailiųjų amatų mokyklos su namudinės amatininkystės ir pramoninės dailės skyriais. Būrėsi liaudies meno draugijos, buvo leidžiami jų veiklą propaguojantys spaudiniai.
Nedrąsios meno ir amatų sąjūdžio apraiškos apėmė Lietuvą. Tam tikras pagyvėjimas dailiųjų amatų srityje buvo juntamas jau nuo XIX a. II pusės: pradėtos steigti amatų mokyklos, aktyviau organizuoti piešimo ir sekmadieniniai dailės kursai amatininkams. Suaktyvėjo okupacinės Rusijos valdžios dėmesys amatų plėtotei. Imta organizuoti amatininkų muges, kuriose buvo rengiamos meistrų darbų parodos, veikė prekybiniai sandėliai. Juose amatininkai galėjo įsigyti įrankių ir žaliavų. Tačiau profesionalioji lietuviška taikomoji dekoratyvinė dailė iki Pirmojo pasaulinio karo taip ir nesusiformavo. Lietuvių dailės draugijos organizuotose pirmosiose lietuvių dailės parodose Vilniuje (1907-1914) taikomosios dailės kūrinių stygių atstojo liaudies meno arba amatininkų dailieji dirbiniai. 

Keramika 1900-1918

XX a. pradžioje Lietuvoje profesionalų keramikų beveik nebuvo. Keraminių dirbinių poreikį tenkino kaimo puodžių ir miesto amatininkų dirbtuvių produkcija. Dirbiniuose vyravo liaudies keramikos, moderno ir istorizmo formos. Kaimo puodžiai daugiausia kopijavo lietuvių liaudies keramikos formas. Miestų amatininkų dirbtuvėse dažniausiai gaminta pagal iš užsienio atsisiųsdintų dirbinių katalogus. Savo kūrinius amatininkai puodžiai eksponuodavo žemės ūkio ir smulkiųjų verslų parodose.
Išliko tik pabiri faktai apie Pirmojo pasaulinio karo meto dailiųjų amatų raidą. Karo metu daugelis dailininkų pasitraukė į Vakarų Europą arba Rusiją. Okupuotoje Lietuvoje liko tik keletas. 1916 m. Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, kolaborantų valdžia atidarė Vilniaus darbo namus (Wilnaer Arbeits Stuben) su lietuvių, lenkų, baltarusių ir žydų dirbtuvėmis. Jose vilniečiai amatininkai kūrė dailiuosius dirbinius ir eksponavo juos nuolatinėse Darbo namų parodose. Lietuvių dirbtuvėms vadovavo Antanas Žmuidzinavičius.

Medžio dirbiniai 1900-1918

XX a. pradžioje Lietuvos gyventojus baldais aprūpindavo Kauno ir Jonavos baldų fabrikai, gaminę šios rūšies produkciją iš užsieninių arba vietinių medienos paruošų. Nemažai baldų buvo importuojama iš Lenkijos, Vokietijos, Čekijos, Latvijos. Užsakymus atlikdavo amatų mokyklų stalių skyrių moksleiviai. Miestuose ir miesteliuose veikė nedidelės privačios baldų dirbtuvėlės. Tarp baldininkų vyravo istorizmo stilių ir moderno (dar art nouveau, secesija) formos. Įvairių stilių baldus buvo galima išvysti 1900 m. Vilniuje veikusioje Baldų ir audinių parodoje. Eksponuoti baldų komplektai buvo pagaminti pagal iš anksto į Lietuvą atgabentų Vakarų Europos firmų “Maple”, Octzmann”, “Brühl” katalogus. Miesto amatininkus naujos europinės mados daugiausia pasiekdavo per šiuos pavyzdžių katalogus. Kaimo baldžiai darė paprastus, funkcionalius baldus, neišsiskiriančiais stiliaus požymiais.
Pavienių baldų iki Pirmojo pasaulinio karo sukūrė Antanas Jaroševičius, Tadas Daugirdas, Petras Rimša. A. Jaroševičiaus baldų, padarytų 2-ajame dešimtmetyje, kampuoti siluetai priminė vokiškos moderno atmainos - jugendo formas, tuo tarpu P. Rimšos gausiai ornamentuoti krėslai ir kėdės (1917) turėjo lietuvių liaudies bruožų.

Tekstilė 1900-1918

XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Vakarų Europos tekstilės plėtotę paskatino kitų sričių dailininkų kūryba audimo mene. Vieni pirmųjų jėgas gobelene išbandė Aristide Maillol ir tapytojas Jules Flandrin. Tuo tarpu Lietuvoje amžiaus pradžioje nebuvo tekstilininkų profesionalų. 1900 m. Vilniuje surengtoje baldų ir audinių parodoje buvo eksponuoti tradiciniai liaudiški audiniai, išausti Šėtoje veikusiose audimo dirbtuvėje “Birutė” (dirbtuvę dar 1896 m. įkūrė bankininkas ir dailės mecenatas Juozapas Montvila). Pirmosiose lietuvių dailės parodose profesionalių dirbinių stoką atstojo kaimo audėjų juostos, lovatiesės, staltiesės, prijuostės. Tiesa, 1910 m. Ketvirtojoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje, buvo demonstruoti pagal Kazimiero Stabrausko projektus Sofijos Zyberk-Plater dirbtuvėje netoli Vitebsko išausti kilimai. 1911 m. kaimo audėjų veiklą norėjusios paskatinti dvarininkės subūrė Audimo draugiją. Tolesnę liaudies amatus puoselėjusios draugijos veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Karo metu (1916) Vilniuje, Didžiojoje gatvėje įsteigtuose Darbo namuose, veikė audimo dirbtuvės. Jose buvo audžiamos juostos. Tais pačiais metais organizuotoje Darbo namų meistrų parodoje buvo eksponuota apie 300 juostų. Atsirado norinčių jų įsigyti. Lietuviškų juostų paklausa okupuotame Vilniuje buvo tokia didelė, kad juostų dirbtuves pradėta steigti vaikų prieglaudose. Iš tokių dirbtuvėlių garsiausia buvo veikusi Šv. Mikalojaus prieglaudoje.

Metalo dirbiniai 1900-1918

1893 m. caro potvarkiu Lietuvoje buvo panaikinti dailiųjų dirbinių cechai, tarp jų ir auksakalių. Juvelyrai ir kiti metalo dirbinių meistrai 19 -XX a. sandūroje vieną po kitos atidarė savo dirbtuves ir specializuotų dirbinių krautuvėles. Auksakalių asortimentas buvo įvairus - papuošalai, stalo įrankiai ir indai, liturginiai dirbiniai, plaketės, ženkleliai, įvairūs ženklai. Iki Pirmojo pasaulinio karo sukurti darbai turėjo secesijos stiliaus bruožų. Pirmasis pasaulinis karas sugriovė Lietuvos pramonę ir sužlugdė dailiuosius amatus, kuriems pokario laikotarpiu reikėjo atstatyti savo veiklą ir prisitaikyti prie naujų rinkos sąlygų ir žaliavos šaltinių.

Gintaro dirbiniai 1900-1918

Iki Pirmojo pasaulinio karo gintaro gamyba Europoje buvo pasiskirsčiusi taip: Vokietijoje gaminta 33 % visos pasaulinės produkcijos, Rusijoje - 30 %, Austrijoje - 24 %, Prancūcijoje - 4 %, Turkijoje - 2 %, kitose šalyse - 7 % visų dirbinių. Lietuvos, kaip Rusijos imperijos sudėtinės dalies, gintaro produkcija buvo įskaičiuojama į Rusijos gamybos apimtį. Pirmąją vietą Rusijos imperijoje užėmė Palangos meistrai, per metus apdorodavę 20 tūkst. kg gintaro žaliavos. Palangoje iki Pirmojo pasaulinio karo iš viso darbavosi nuo 300 iki 500 gintaro meistrų. Didesnės dirbtuvės priklausė grafui Tiškevičiui, kurio žemėse kūrėsi visas miestelis. Palangos gintaro meistrų dirbiniai turėjo didelę paklausą tarptautinėje rinkoje ir sėkmingai konkuravo su vokiečių gintaro dirbiniais. 

Taikomoji dekoratyvinė dailė 1932-1939

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui į ką tik nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą grįžo karo pabėgėliai. Beveik visi dailininkai, sugrįžę į tėvynę, buvo tapytojai, pasitaikė vienas kitas skulptorius. Ypač trūko architektų, taikomosios dailės kūrėjų. Dailininkų specializacijos netolygumu Lietuva atsiliko nuo Latvijos, Estijos, Lenkijos. 1922 m. atidarytoje Kauno meno mokykloje taikomosios dailės specialistai nebuvo rengiami, nors spaudoje daug kalbėta apie jų reikalingumą jaunai valstybei. 3-iajame dešimtmetyje dailiųjų amatų specialistus rengė nuo 1926 m. planingiau pradėtos steigti valstybinės ir privačios amatų mokyklos, kurios viena po kitos buvo atidaromos Kaune, Telšiuose, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje. 3-4 dešimtmečiais Švietimo ministerija siuntė stipendininkus pasitobulinimui arba nuodugnioms studijoms į užsienio dailės mokyklas. Ypač daug jaunų menininkų atsidūrė užsienyje po 1929 m. Kauno meno mokyklos streiko (Stasys Ušinskas, Liudvikas Strolis, Viktoras Petravičius, Bronius Pundzius, Vytautas Kazimieras Jonynas, Paulius Augius-Augustinavičius). Dauguma jų buvo siunčiami į užsienį studijuoti dailiųjų amatų, nors dažniausiai menininkai studijavo iš karto keliose dailės mokyklose ir taikomąją, ir vaizduojamąją dailę (A. Gudaitis, V. K. Jonynas). Tačiau grįžę į tėvynę, nedaugelis jų kūrė taikomosios dailės dirbinius, mat ši dailės rūšis Lietuvoje laikyta neprestižine, buvo prilyginta amatams.
Taikomosios dekoratyvinės dailės specialybės sunkiai skynėsi kelią Kauno meno mokykloje. 1931 m. rudenį mokykloje pradėjo darbą Keramikos studija, tapusi nepriklausoma nuo Dekoratyvinės tapybos studijos tik 1934 m., pradėjus keramikams vadovauti L. Stroliui. 1931 m. pradėta dėstyti freską ir mozaiką. 1934 m. atėjus į mokyklą dirbti S. Ušinskui, galutinai buvo sutvarkyta Teatro dekoracijų studija ir įvesta vitražo specialybė. Tik 1940 m. atidaryta Kilimų studija. 1930 m. Kaune įsteigta liaudies menui ir namų pramonei remti bendrovė “Marginiai”, kuri subūrė amatininkus, rėmė juos, aprūpindavo medžiagomis, per savo parduotuvių tinklą parduodavo jų dirbinius. Kaune bendrovė įsteigė tris dirbtuves. Greitai jos filialai įsisteigė ir kituose Lietuvos miestuose.
3-ajame dešimtmetyje beveik nebuvo specialistų, nuosekliai dirbusių taikomosios dailės srityje. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvai atsivėrė galimybė reprezentuoti save tarptautinėse parodose. Tačiau pernelyg retos buvo dailininkų gretos, ir išeiti į tarptautinę areną jauna Lietuvos Respublika galėjo tik su savo liaudies menu. 1925 m. Monzos (Italija) dekoratyvinio meno parodoje ir 1927 m. Paryžiuje surengtoje Šiaurės ir Rytų Europos kilimų parodoje buvo eksponuotas lietuvių liaudies menas: mediniai kryžiai, liaudies tekstilė. Padėtis pamažu ėmė keistis, kai į Lietuvos meninį gyvenimą 4-ajame dešimtmetyje įsiliejo Kauno meno mokykloje parengti keramikai, tekstilę pradėjo kurti Antanas ir Anastazija Tamošaičiai, veikė Jono Prapuolenio baldų dirbtuvė. Jų kūrybą lydėjo nenutylančios diskusijos apie tautinį stilių architektūroje, vaizduojamojoje ir taikomojoje dailėje. Buvo manoma, kad tik liaudiškomis formomis grįstas profesionalusis menas turi nacionalumo bruožų. Liaudiškų formų ir ypač tautinio ornamento plėtotė buvo skatinama taikomojoje dekoratyvinėje dailėje. Veikiami iš vienos pusės tautinio stiliaus kūrimo idėjų, iš kitos - savęs kaip nūdienos atstovų suvokimo, dailininkai savo kūryboje rėmėsi ir europietiška, ir lietuvių liaudies meno patirtimi. Iš tarptautinių dailės krypčių lietuviams keramikams, tekstilininkams ir baldų kūrėjams didžiausių įtaką darė ne funkcionalizmas, bet art deco ir neoklasicizmas, kurie atitiko to meto Lietuvos kultūroje vyravusias tautinio romantizmo nuotaikas.
Lietuvių dailininkų sukurta keramika, kilimai ir baldai buvo eksponuojami tarptautinėse parodose: 1937 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje “Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame gyvenime”, 1938 m. tarptautinėje amatų parodoje Berlyne ir 1939 m. pasaulinėje Niujorko parodoje, kur jie buvo įvertinti prizais ir diplomais.

Keramika 1932-1939

Po Pirmojo pasaulinio buvo jaučiamas profesionalių keramikų stygius. Lietuvoje 3-ajame dešimtmetyje juos rengė tik amatų mokyklos ir amatininkų dirbtuvės. Tarp Švietimo ministerijos stipendininkų, siunčiamų į užsienį, daugiausia keramikų studijavo Bechino (Čekoslovakija) keramikos mokykloje. Kauno meno mokykloje Keramikos studija buvo atidaryta tik 1931 m. Pirmuoju studijos vedėju pakviestas Mažeikių gimnazijos dailės mokytojas Pranas Brazdžius, 1912-1917 m. studijavęs keramiką N. Gogolio taikomosios dailės mokykloje Mirgorode (Ukraina) ir Švietimo ministerijos siuntimu 1927 m. tobulinęsis Bechino keramikos mokykloje. Nuo 1934 m. studijai vadovavo iš mokslų Paryžiuje sugrįžęs Liudvikas Strolis. Kitas keramikų rengimo centras buvo 1935 m. įsteigta Kauno valstybinė keramikos mokykla, kuri 1936 m. pertvarkyta į Kauno I valstybinę amatų mokyklą.
3-4 dešimtmečių lietuvių keramikų kūryba buvo susijusi su bendromis dailės tendencijomis. Keramikoje išgarsėjo broliai Pranas ir Vytautas Brazdžiai. Pranas Brazdžius (1895-1982), kūrė buitinius ir dekoratyvinius indus, skulptūrinę keramiką. Įdiegė redukcinę glazūrą XX a. Lietuvoje. Jo keraminiai indai (servizai, dekoratyvinės vazos, lėkštės) klasikinių formų, dažnai puošti neaukštu lipdytu, raižytu augaliniu ir gyvūniniu dekoru, dengti įvairiaspalvėmis glazūromis. Dailininkas žiedė dekoratyvinius indus, lipdė ir spaudimo būdu gamino keramines skulptūrėles, daugiausia animalistine tema. Vytautas Brazdžius (1897-1969) pradėjo kūrybinį kelią beveik tuo pačiu metu. 1923-1926 m. studijavo Kauno meno mokyklos bendrame skyriuje. Vėliau, 1927-1929 m. mokėsi Bechino keramikos mokykloje. V. Brazdžius kūrė dekoratyvinius ir buitinius indus, smulkiąją keraminę skulptūrą. Prieš Antrąjį pasaulinį karą užbaigė formą, pagal kurią turėjo būti išlieti Vyčiai visoms Lietuvos mokykloms. Po karo sovietų buvo represuotas, ištremtas į Sibirą. Iš tremties grįžo dvasiškai palaužtas. Abiejų brolių kūryba pasižymėjo realistine traktuote, saikinga stilizacija. Deja, abiejų keramikų kūrybinis palikimas išsklaidytas arba sunaikintas.
Žymiausio tarpukario laikotarpio keramiko Liudviko Strolio (1905-1996) kūryba formavosi Kauno ir Paryžiaus aplinkoje. 1926-1929 m. dailininkas mokėsi Kauno meno mokyklos bendrame skyriuje. Jį baigęs 1929 pradėjo studijuoti aukštesniajame tapybą (J. Vienožinskio studijoje). Mokslus tęsė Paryžiuje, Nacionalinėje dailės ir amatų konservatorijoje (pranc. Conservatoire National des Arts et Métiers), kur studijavo keramiką. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1934 m. dėstė Žemės ūkio rūmų organizuotuose keramikos kursuose ir Kauno meno mokyklos Keramikos studijoje. Nuo 1935 m. dar dirbo Kauno valstybinėje keramikos mokykloje.
Studijiniuose L. Strolio piešiniuose aiškiai juntama 3-4 dešimtmečių modernizmo - art deco įtaka. Dailininkui imponavo neoklasicizmas ir tarpukario Prancūzijos keramikų A. Dalpayrat’o, É. Decoeur’o, É. Lenoble’io kūriniai, kuriuose derinta art deco stilistika, Tolimųjų Rytų dvasia ir funkcionalizmo reikalavimai. Dailininko darbai išlaikę nacionalinį koloritą, jiems būdinga saikinga išraiška, išvengta art deco būdingos eklektikos ir margumo. L. Strolio alaus servizuose (1935, 1936) kūrybiškai plėtota liaudiška tradicija. Šiuos darbus galima priskirti nacionaliniam romantizmui - tarpukaryje plačiai propaguotam tautinio stiliaus tendencijai. Kituose dailininko darbuose ryšys su tautine tradicija nėra tiesiogiai išreikštas. Dekoratyvinėse vazose (vaza su dangčiu, 1935; vaza Valstybės banko interjerui, 1936; “Žuvų karalystė”, 1937) taupiai vartotos išraiškos priemonės. Klasikinės formos vazas supa negausūs dekoratyviniai motyvai: lipdytas dekoras ar poglazūrinė tapyba. Vieną gražiausių kūrinių - storasienę, monumentalių formų vazą “Flora” (1938) juosia ritmiškai šokančių ryškiaspalvių merginų reljefinis frizas. Neįmantri indo forma ir puošyba, rupaus paviršiaus paryškinimas liudija stiprią liaudiškos tradicijos įtaką.
L. Strolio kūryba ir pedagoginė veikla turėjo didelės reikšmės profesionaliosios keramikos raidai ir jos statuso išaugimui. Iki tol Kauno meno mokykloje keramiką daugiausia rinkdavosi tie, kurie nepatekdavo į kitas specialybes. Buvo manoma, kad keramika - ne menas, o amatas, nevertas talentingo žmogaus triūso. 4-ojo dešimtmečio II pusėje į Lietuvos meninį gyvenimą įsiliejo Kauno meno mokyklos keramikos absolventai: Vaclovas Miknevičius (1910-1989), Voldemaras Manomaitis (1912-2000), Bronė Bakutytė-Vosylienė (1904-1960), Emilija Vaškevičiūtė (1915-?), Pranas Steponavičius (1904-1966) ir kt. Jaunieji keramikai kūrė stilistiškai įvairius buitinius ir dekoratyvinius indus, tuo metu ypač populiarią skulptūrinę keramiką - žaidžiančius vaikus, lietuvaičių tautiniais drabužiais figūrėles, naminių gyvūnėlių ir miško žvėrelių kompozicijas. Darbuose derintos neoklasicistinės formos su tautiniais bei art deco stiliaus elementais. Lietuvos dailės muziejuje saugomi tarpukario laikotarpyje sukurti L. Strolio, V. Miknevičiaus ir V. Manomaičio darbai.
XX a. I pusės keramika išgyveno organizacinį periodą. Buvo akivaizdus atotrūkis tarp dinamiškos Vakarų Europos keramikos raidos ir dar nedrąsių, kartais net amatininkiškų lietuvių keramikų bandymų. Tačiau pirmieji žingsniai buvo svarbūs tolesnei lietuvių keramikos plėtotei.

Tekstilė 1932-1939

Tekstilės padėtis nedaug pakito ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Jokia mokykla, išskyrus keletą amatų ir žemės ūkio mokyklų, nerengė tekstilininkų. Kilimų studija Kauno taikomosios dailės mokykloje (perorganizuotoje iš Kauno meno mokyklos) atidaryta tik 1940 m., prieš pat sovietų okupaciją. Tarp stipendininkų, Švietimo ministerijos siunčiamų mokytis į užsienio dailės mokyklas, neatsirado nė vieno, ketinusio studijuoti audimą.
Lietuvoje tarpukaryje tekstilę kūrė tik dailininkų pora Antanas ir Anastazija Tamošaičiai. Antanas Tamošaitis (g. 1906) Kauno meno mokykloje 1929 m. baigė grafikos specialybę. Domėjosi lietuvių liaudies menu, jį rinko ir fiksavo tuo tikslu rengiamose ekspedicijose. Išmoko austi. Dėstė grafikos metodiką Kauno meno mokykloje ir dailę bei audimo pagrindus iškart keliose specializuotose mokyklose ir Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. 1931-1940 m. dirbo Žemės ūkio rūmų audimo instruktoriumi ir Liaudies meno bei namų pramonės skyriaus vedėju. Žemės ūkio rūmų organizuotuose audimo kursuose mokė moteris austi. A. Tamošaitis buvo įsitikinęs, kad tautinių raštų pagrindu galima kurti modernų meną. Anastazija Tamošaitienė (1910-1991) baigė Kauno moterų dailės darbų mokyklą 1931 m. Nuodugniai studijavo audimą ir rankdarbius Lietuvoje bei užsienyje (Švedijoje). Ne vieną vasarą dėstė audimą ir mezgimą Žemės ūkio rūmų organizuotuose kursuose įvairiuose Lietuvos kampeliuose. 1936 m. Kaune ir 1934-1940 m. Ąžuolų Būdoje veikė privatūs Tamošaičių audimo kursai.
A. ir A. Tamošaičiai projektavo ir audė įvairius tekstilės dirbinius: audinius drabužiams, dekoratyvinę tekstilę (portjeras, užtiesalus, takelius, servetėles, kt.) ir grindų bei sienų kilimus. Vienus darbus dailininkai ausdavo patys, kitus - padedami kursų audėjų. Tamošaičių dirbiniai buvo dekoruojami lietuvių liaudies audinių ornamentais: keturnyčiais ir aštuonnyčiais dimų raštais, rinktinių ir kaišytinių audinių bei juostų dekoru. Kūrinių savitumas atsiskleidė parenkant ornamentus, juos originaliai išdėstant ir savitai stilizuojant - stambinant, smulkinant, keičiant proporcijas. Ne visi kilimai buvo vienodai išraiškingi. Nenatūraliai atrodė milžiniškos tulpių puokštės iš suvalkiečių prijuosčių, įkomponuotos dideliame sienos kilime. Meniškesnės tos kompozicijos, kurių dekoras parinktas iš vienos rūšies liaudies tekstilės (tik juostų arba tik lovatiesių ir pan.). Sumodernintuose liaudiškuose raštuose jaučiama art deco įtaka. Tamošaičiai audė ornamentinius gobelenus (tokiais audiniais buvo apmuštos jų nuosavo namo Kaune, Tunelio gatvėje, sienos. Tačiau figūrinių kompozicijų nekūrė.
A. ir A. Tamošaičiai garsėjo ne tik kilimais, bet ir švietėjiška veikla. Abu buvo liaudies meno puoselėtojai. Tyrinėjo ir populiarino lietuvių liaudies kostiumą: aprašė, sugrupavo apylinkėmis, nupiešė jų pavyzdžius. A. Tamošaitis buvo Žemės ūkio rūmų tęstinio leidinio “Sodžiaus menas” (8 knygos, 1931-1939), populiarinusio liaudies meną, sudarytojas ir redaktorius. A. Tamošaitienė parašė “Mezgimą” (1935), “Mergaičių darbelius” (1937), “Namie austus drabužius” (1937), “Mūsų rankdarbius” (1939). Dailininkų pora surengė keletą parodų. 1935 m. Kaune, Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje organizuota A. Tamošaičio kilimų paroda, o 1935 ir 1938 m. Kaune, Žemės ūkio rūmuose, surengtos abiejų dailininkų parodos. Dailininkai dalyvavo ir pasaulinėse parodose. Tarptautinėje amatų parodoje Berlyne 1938 m. A. Tamošaitienė sėdo prie staklių ir demonstravo, kaip audžia lietuvaitės.
A. ir A. Tamošaičių kilimai buvo vieninteliai profesionaliosios tekstilės dirbiniai tarpukario Lietuvoje. Juos noriai įsigydavo įstaigos, organizacijos, privatūs asmenys. Dailininkų kūryba buvo grįsta tautinio stiliaus plėtote. Jų veikla žadino visuomenės domėjimąsi tautinių audinių grožiu, skatino etnografiniu pagrindu kurti šiuolaikinį meną. Tamošaičių tautiniai kilimai net keletą dešimtmečių į priekį apsprendė liaudiškumo standartus profesionaliojoje tekstilėje.

Medžio dirbiniai 1932-1939

3-4 dešimtmečiais Lietuvoje sparčiai augo miestai. Ypač plėtėsi Kaunas, per nepilną dešimtmetį iš tipiško provincijos miesto tapęs tikru didmiesčiu. Kitomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis augo gyventojų poreikiai. Statomiems butams, visuomeniniams interjerams trūko baldų, iškilo stilingo interjero bei modernios įrangos projektavimo būtinybė. Butus ir visuomenines patalpas užplūdo serijinės gamybos baldai, miestiečių būstai supanašėjo. Svarbesniems visuomeniniams interjerams įrengti buvo skelbiami konkursai. Bet dažnai juose buvo atžymimi ne patys vertingiausi, bet labiausiai tautinio stiliaus sampratą atitinkantys projektai.
3-iojo dešimtmečio pradžioje lietuviško stiliaus baldų pavyzdžių tuo užsiimantiems amatininkams suprojektavo Petras Kalpokas. 4-ajame dešimtmetyje kaip baldų projektuotojai ir interjero dekoratoriai pasireiškė Antanas Gudaitis ir Gerardas Bagdonavičius. Jų baldų formos buvo grįstos tuo metu Europoje madingu art deco stiliumi ir tarpukario Lietuvoje propaguojamo tautinio stiliaus elementais. 1931 m. A. Gudaitis (1904-1989) dalyvavo Pitsburgo universiteto Lietuviškos auditorijos projekto konkurse, jo baldų ir pano projektai apdovanoti pirmąja premija. G. Bagdonavičius (1901-1986) greta kitų kūrybinės veiklos sričių užsiėmė ir baldų projektavimu. Vienas svarbesnių jo baldų projektų - liaudiškai stilizuotas ąžuolinis komplektas (ilgas stalas, po dvylika krėslų, kėdžių, taburečių, keli staleliai, spintos) su beržo ir riešutmedžio intarsija, kadagio inkrustacija - buvo pasirinktas iš kitų projektų, įrengiant karininkų ramovės interjerą. 1937 m. tuo pačiu stiliumi dailininkas sukūrė suolus Kauno karo muziejui.
3-ojo dešimtmečio pabaigoje kūrybinį kelią pradėjo Jonas Prapuolenis (1900-1980). Dailininkas 1923-1928 m. studijavo Kauno meno mokyklos bendrajame skyriuje. Įsteigė Kaune privačią baldų dirbtuvę, kuri 1932-1934 m. funkcionavo kaip Švietimo ministerijos remiama mokymo studija. Nuo 1928 m. dalyvavo dailės parodose. 1934 - 1935 m. tobulinosi Paryžiuje, Nacionalinėje aukštojoje dailės ir amatų konservatorijoje, interjero skyriuje. Buvo gerai įvertintas 4-ojo dešimtmečio tarptautinėse parodose (aukso ir sidabro medaliai 1937 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje, diplomas 1938 m. tarptautinėje amatų parodoje Berlyne).
4-ojo dešimtmečio J. Prapuolenio baldai masyvūs, funkcionalūs, konstruktyvių arba aptakių formų. Siluetų konstruktyvumas ir stilizacija sietini su art deco stiliumi. Tačiau siekdamas suteikti baldams tautinio stiliaus bruožų, dailininkas rėmėsi lietuvių liaudies baldų proporcijomis, kai kuriomis konstrukcinėmis priemonėmis, dekoro elementais. Svarbesni to meto baldų pavyzdžiai: komplektas, sukurtas dailininkui A. Galdikui (1929), baldai vaišėms (1929) - režisieriui A. Olekai, taip pat Karininkų ramovės gotikinės menės interjero detalės (lubos, buazerija, parketas, durys) ir baldai (1936). Ankstyvajame periode susiformavusius bruožus, kurių pagrindas - nacionalinių ir modernių elementų derinys, J. Prapuolenis plėtojo ir vėlesnėje kūryboje. Kita, ne mažiau reikšminga baldų dirbtuvė Kaune buvo J. Prapuolenio studijos auklėtinio Jono Vainausko, taip pat garsėjusio tautinių baldų stiliumi. J. Prapuolenio, G. Bagdonavičiaus, J. Vainausko, A. Gudaičio darbai diegė tautiškumo sampratą baldininkystėje.

Odos dirbiniai 1932-1939

XX a. I pusėje Lietuvoje gyvavo kelios dešimtys odos dirbtuvių ir knygrišyklų, gaminusių odos dirbinius ir įrišinėjusių knygas. Kaune 4-ojo dešimtmečio pabaigoje dirbo apie 30 knygrišių, kai kurie turėjo nedideles dirbtuves su 2 -3 mokiniais. Tarp jų garsėjo Kauno I valstybinėje amatų mokykloje dirbęs V. Meškelevičius, laikęs dirbtuvę Šančiuose, “Spaustuvės” knygrišyklos vedėjas K. Lazarevičius, “Spaudos fondo” meistras V. Prazdničnas, vakarais dirbęs J. Stuokos knygrišykloje. Jų knygų įrišimai priklausė nuo turimų medžiagų kokybės ir tuo metu vyravusio dailės stiliaus, derinusio modernius elementus su tautinio stiliaus motyvais. 1936 m. “Marginių” bendrovės kvietimu lietuvių meistrus konsultavo iš Estijos atvykęs dailininkas odininkas.
Kaune 4-ajame dešimtmetyje veikė XXVII knygos mėgėjų draugija, kuri nedideliais tiražais leido jaunų dailininkų apipavidalintas ir kokybiškai atspausdintas knygas. Draugijos veikla suvaidino nemažą vaidmenį, keldama to meto Lietuvos poligrafinę kultūrą. 1933 m. draugija surengė pirmąją Lietuvoje meninės knygos parodą. Didžiausioje tarpukaryje odos dirbinių įmonėje “Šatrijoje”, priklausiusioje V. Chodakauskienei, dirbo tik 10 žmonių. 1937 m. “Šatrija” organizavo savo dirbinių parodą, kurioje eksponavo įvairaus asortimento odos dirbinius, puoštus augaliniu, architektūriniu, geometriniu ir figūriniu dekoru, tautine simbolika. 1937 m. kurį laiką “Šatrijai” vadovavo meistras estas, tačiau ir tuo metu buvo propaguojamas tautinis stilius.
Tarpukariu Lietuvoje knygas įrišinėjo vienintelis profesionalas Tadas Lomsargis (1905-1942), 1938 m. baigęs dailiosios odos specialybę Prahos valstybinėje grafikos mokykloje. Pagrindinė dailininko kūrybos sritis buvo meninė knygrišystė. 4-ajame dešimtmetyje jis aptaisė apie 40 knygų. T. Lomsargio sukurtiems knygų viršeliams būdinga lakoniška, racionali, neperkrauta kompozicija, kurios pobūdis atspindi literatūrinio kūrinio esmę. Įrišimai (P. S. Buck “Motina”, 1938; F. E. Sinlapės “Žmonės vasaros naktį”, 1939) stilingi, negausios detalės - įstrižainės, lenktos ir spiralinės linijos, taškeliai, brūkšneliai komponuoti sekant art deco asimetrija, atektoniškumu, nors konstruktyvusis ir racionalusis pradas vyravo. Dailininkas stengėsi pabrėžti natūralias odos savybes, ją minimaliai dažė, dažnai aplikavo kitos spalvos oda, kai kada taikė intarsiją, kartais raižė, detales akcentavo auksu, tamsiu kontūru. Piešinį ir šriftą įspausdavo karštuoju būdu.
Knygų yra įrišę ir kiti dailininkai (pagal G. Bagdonavičiaus projektą įrišta V. Jasėno “Visuotinė meno istorija”, 1927). Tačiau platesnio užmojo ši dailiosios odos sritis tarpukario laikotarpiu neįgavo. Knygrišyba išgyveno demokratizacijos laikotarpį. Knygos buvo spausdinamos masiškai ir nedidelio tiražo vienetiniai įrišimai buvo per brangūs, skirti daugiausia kolekcininkams arba tarptautinėms parodoms. T. Lomsargis yra aptaisęs knygų specialiai joms. Dar studento įrišta W. H. Hudsono “Purpurová země” čekų buvo nusiųsta į Paryžiaus pasaulinę parodą. T. Lomsargio įrištos knygos buvo eksponuotos ir Niujorko pasaulinėje parodoje 1939 m..

Gintaro dirbiniai 1932-1939

Pirmojo pasaulinio karo metu nukentėjo gintaro apdirbimo dirbtuvės Palangoje. Dalis meistrų emigravo į Vokietiją ir Karaliaučių. Po karo šio miesto gintaro apdirbimo verslas nepasiekė ikikarinio lygio meniškumo ir kokybės požiūriu. Plėtotę stabdė Vokietijos gintaro žaliavos eksploatavimo monopolis. Nuo Vokietijos priklausė importuojamos žaliavos kaina ir apimtis (Lietuvoje randamo gintaro nepakako). Gintaro dirbtuvės veikė ne tik labiausiai šią dirbinių sritį plėtojusioje Palangoje, bet ir Klaipėdoje bei Kretingoje. Pavieniai meistrai dirbo ir kitose Lietuvos vietovėse. Didesnės dirbtuvės buvo Klaipėdoje veikusi Tanerio ir Fridmano (dirbo 20-30 meistrų) įmonė, Palangoje - dirbtuvė “S. Gutmano įpėd. E. ir L. Gutmanai” (10-15 meistrų) bei brolių M. ir G. Kanų (10-20 meistrų). Mažesnėse dirbtuvėlėse darbuodavosi po 5-10 žmonių. Jei dirbdavo mažiau nei 4 meistrai, tokia dirbtuvė nebuvo laikoma gintaro, bet amato dirbtuve ir į gintaro gamybos apskaitą neįeidavo. Reiškia, gintaro apdirbimu tarpukario Lietuvoje užsiėmė didelis skaičius žmonių.
Gintaro dirbtuvėse tarpukario laikotarpyje daryti papuošalai (segės, karoliai, apyrankės), rankogalių segtukai, kandikliai, plunksnakočiai, rašalinės, juo inkrustuodavo metalinius papuošalus, medines dėžutes, baldus ir kitokius dirbinius. Papuošalų formos daugiausia buvo klasikinės, neįmantrios - įvairaus dydžio ir ilgio apskritų karolių vėriniai, šlifuoto gintaro segės, nugludintų, plokštelių apyrankės. Gintaro papuošalai Lietuvoje buvo paklausūs - kiekviena lietuvė privalėjo turėti gintarinių puošmenų, nors kainos nebuvo žemos. Šalies viduje buvo realizuojama 60-70 % savos produkcijos. Po 1929 m. pasaulinės ekonomikos krizės Lietuva gamino ir į užsienį išveždavo mažiau gintaro dirbinių.

Metalo dirbiniai 1932-1939

1918-1941 m. Lietuvoje veikė per 80 auksakalių, juvelyrų, raižytojų ir metalo dirbinių dirbtuvių. Jos telkėsi Kaune, o kituose miestuose (Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Raseiniuose, Jurbarke, Utenoje, Telšiuose, Palangoje, kt.) veikė po keletą dirbtuvių, daugiausia gaminusių nesudėtingus papuošalus. Auksakalyste daugiausia užsiėmė žydų tautybės meistrai. Vietiniai metalo dirbinių gamintojai konkuravo su įvežtine produkcija Klaipėdoje atsidarė sidabro dirbinių fabrikas, priklausęs Samueliui Edelšteinui ir Maksui Schatzui. Čia gamintos lietos ir štampuotos vazos saldumynams, saldaininės, stalo indai ir kiti dirbiniai. Jų formos ir dekoras rėmėsi Lietuvoje itin populiaria neobaroko ir neorokoko stilistika.
Metalo dirbinius kūrė ir kai kurie profesionalai. Skulptorius Bronius Pundzius (1907-1959) padarė masyvias dekoratyvines bronzines vazas Pramonės ir prekybos rūmams (1939), puoštas konstruktyvistine maniera stilizuotomis figūrinėmis kompozicijomis. Metalo dirbinius kūrė plataus profilio dailininkė Konstancija Petrikaitė-Tulienė (1906-2000), kūrusi net tik grafiką (1934 m. baigė grafikos specialybę), bet ir keramiką bei prieškaryje Lietuvoje retą metalo plastiką. Dailininkė savo dirbiniams (dėžutėms, lėkštėms) rinkosi minkštą metalą - varį, žalvarį. Pritaikiusi kiaurapjūvio techniką, dirbinio plokštumą puošdavo tirštomis, dinamiškomis ažūrinėmis kompozicijomis, kurių stilistika artima art deco. Savo metalo dirbiniais dailininkė atsiskleidė kaip viena nuosekliausių art deco puoselėtojų prieškarinėje Lietuvoje.
Netolygi, marga ir iki šiol mažai tyrinėta prieškario Lietuvos taikomoji dailė. Menininkų ir kultūros veikėjų siekiai reformuoti Kauno meno mokyklą į Kauno taikomosios dailės mokyklą (išsipildę 1939 m.) ruošė tvirtą pagrindą lietuvių taikomosios dailės augimui. Šiuos 1940 m. siekius nutraukė sovietinė okupacija ir prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.

Taikomoji dekoratyvinė dailė 1945-1961 metais

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse 1939 m. buvo priimtas naujas mokslo įstatymas, pagal kurį numatyta Kauno meno mokykloje išplėsti taikomosios dailės mokymą (ir įteisinti ją kaip aukštąją), o vaizduojamąsias specialybes perkelti į Vilniaus dailės mokyklą. Kauno meno mokykla pervardyta į Kauno taikomosios dailės mokyklą (nuo 1941 - institutą), joje įsteigta naujų specialybių, tarp jų ir Kilimų studija. Keramikos studijai vadovavo L. Strolis, Kilimų - grafikas Viktoras Petravičius (1942 m. pradžioje jis buvo pakeistas Antanu Tamošaičiu). 1941 m. “Marginių” bendrovė buvo performuota į naujai įsteigtą “Dailės” kooperatyvą, kuris subūrė tapytojus, grafikus, skulptorius ir taikomosios dailės kūrėjus. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas pristabdė taikomosios dailės plėtotę. 1943 m. buvo uždaryta Kauno meno mokykla, atnaujinusi savo veiklą tik besibaigiant karui - 1944 m. Karo metu evakuojant inventorių, nukentėjo mokyklos turtas, dingo muziejuje saugoti geriausi dėstytojų ir mokytojų kūriniai. Per visą vokiečių okupacijos laikotarpį išliko “Dailės” kooperatyvas su “Audėjo” artele. Po karo juos pradėta pertvarkyti sąjunginio Dailės fondo kombinatų pavyzdžiu.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, susirūpinta kompleksine taikomosios dailės plėtote. 1945 m. Lietuvoje liko netolygus taikomosios dailės kūrėjų būrys. Nemaža dalis, baimindamasi bolševikinio teroro, pasitraukė į Vakarus. Keramikų buvo daugiausia. Kitos taikomosios dailės šakos buvo nepalyginamai sunkesnėje padėtyje. Tik 1947 m. tekstilės specialybę baigė pirmoji tekstilininkų laida. Nuo 1948 m. savo darbus parodose pradėjo demonstruoti tekstilininkai Anelė Mironaitė ir Juozas Balčikonis. Nuo keramikos ir tekstilės dar labiau atsiliko medžio, metalo, stiklo ir gintaro dirbiniai. Šios rūšies specialistų ruošimą ketinta sukoncentruoti 1948 m. Kaune įsteigtoje vidurinėje taikomosios dailės mokykloje (nuo 1954 m. - S. Žuko taikomosios dailės technikumas) ir 1951 m. atidarytoje Telšių vidurinėje taikomosios dailės mokykloje (vėliau technikumas), perorganizuotoje iš Telšių amatų mokyklos.
Jau pirmaisiais pokario metais dailininkus palietė sudėtingos idėjinio persiorientavimo problemos, socialistinio realizmo metodo reikalavimai. Ne visi sugebėjo suideologinti ir supolitinti savo kūrybą. 1949 m. scenografas Liudas Truikys buvo apkaltintas formalizmu ir buvo priverstas palikti Kilimų studijos vedėjo postą. 1951 m. į vieną LTSR valstybinį dailės institutą sujungus Vilniaus ir Kauno aukštąsias dailės mokyklas, dėstyti nepakviestas ir kurį laiką ignoruotas Liudvikas Strolis. Nors taikomojoje dailėje tuo metu kažkiek buvo toleruojama stilizacija ir dekoratyvinimas, tačiau iš jos taip pat reikalauta socialistinį gyvenimo būdą atitikusios tematikos ir sovietinės ideologijos elementų. Populiariausia ideologinio angažuotumo forma buvo sovietinės heraldikos įpynimas į liaudiškos stilistikos ornamentus.
Po Stalino mirties tolydžio buvo juntama didesnė kūrybinė laisvė ir dogmatiško požiūrio į socialistinio realizmo metodą atsisakymas. Išskirtinis dailės gyvenimo įvykis buvo 1954 m. kovo mėn. vykusi Lietuvių literatūros ir meno dekada Maskvoje, kurios metu Sovietų Sąjungos sostinėje buvo surengta didelė lietuvių dailininkų vaizduojamosios, taikomosios dekoratyvinės ir liaudies dailės paroda. Teigiamų poslinkių lietuvių taikomajai dailei atnešė Pirmasis sovietinių dailininkų suvažiavimas, įvykęs Maskvoje 1957 m. Jame buvo išanalizuoti ir kritiškai įvertinti perlenkimai sovietiniame mene. Atskirai kalbėta apie taikomąją dekoratyvinę dailę. Menotyrininkas A. Saltykovas pabrėžė, kad vaizduojamosios dailės principai neturi būti tiesmukai pasitelkiami taikomojoje dekoratyvinėje dailėje. 1955 m. sąjunginis nutarimas dėl nesaikingumo architektūroje paskatino naujoviškos architektūros ir modernaus požiūrio į taikomąją dekoratyvinę dailę plėtrą.

Keramika 1945-1961

Karo metais ir pirmąjį pokario dešimtmetį stipriausios keramikos pajėgos buvo sutelktos Kaune, iš Kauno meno mokyklos išaugusioje Taikomosios dailės mokykloje (nuo 1941 institute), Keramikos studijoje. Jai vadovavo Liudvikas Strolis, technologiją dėstė Jonas Mikėnas, instruktoriumi dirbo Povilas Krivaitis. Keramikai dalyvavo “Dailės” kooperatyvo veikloje. Karo metu kūrė L. Strolis, V. Miknevičius, V. Manomaitis, P. Lapė, M. Bartusevičiūtė, I. Davidovaitė, E. Lukštaitė-Marčiulionienė, T. Slyvauskaitė-Miknevičienė ir kt. 1944 m. kovo-balandžio mėn. Kaune veikusioje Lietuvių dailės parodoje penki keramikai eksponavo 32 darbus.
Pasibaigus karui 1945 m. pradėjo veikti “Dailės” kombinatas Kaune, kuris buvo svarbiausia Lietuvos keramikų techninė bazė. Kombinate bendradarbiavo žymiausi respublikos keramikai. Jų darbų stilistiką ir techninę pusę apsprendė ne itin didelis glazūrų pasirinkimas ir tuo metu įsivyravęs liaudiškas stilius su paviršutiniškai stilizuotais lietuvių liaudies meno (margučių, skrynių tapybos, medžio drožybos) ornamentais. Šalia šių, ne itin išradingų kūrinių pradėjo plisti ir oficiozinio charakterio, didelio formato dekoratyviniai indai (dažniausia vazos), skirti ypatingų valstybės švenčių, jubiliejų progoms. Tokios vazos buvo masyvios, didelės, jų formos priminė klasikinius indus - amforas, kraterius, hidrijas ir kt. Jas dekoruodavo figūrinėmis kompozicijomis arba kitokiu ideologizuotą temą atitinkančiu dekoru. Figūrinėms kompozicijoms būdingas siužetiškumas, detalizavimas, linijinės perspektyvos principų plėtojimas. Reikšmingiausias tokio pobūdžio vazas sukūrė B. Zygmantaitė (“Šešiolika respublikų”, 1949), J. Kačinskaitė-Vyšniauskienė (“Pionieriai”, 1950), A. Pivoriūnas (“Derliaus atidavimas valstybei”, 1950) ir kt. Daug reprezentacinių vazų, dekoruotų politizuotais, aktualiais sovietinio gyvenimo siužetais sukūrė V. Miknevičius. Laikotarpio estetinius kriterijus atspindi vazos “Derliaus nuėmimas”, “Dirbam linksmai”, “Pionieriai Palangoje” (1950). Tačiau mechaniškas vaizduojamosios dailės principų perkėlimas į keramikos dekorą lietuvių keramikoje buvo trumpalaikis. Atidavę duoklę laikotarpio ideologijai, tie patys jauni dailininkai sukūrė visai kitokių darbų - skoningų, santūrių, dvelkiančių jau kito dailės etapo ieškojimų dvasia.
Pradėjo plisti naujas žanras - keraminiai pano, skirti svarbių visuomeninių pastatų interjero dekorui. Žanro išsiplėtojimui buvo reikšmingas Maskvoje, Sąjunginėje liaudies ūkio parodoje statomo LTSR paviljono apipavidalinimas. Grupė įvairių sričių dailininkų - keramikai J. Mikėnas, M. Vrubliauskas, skulptoriai J. Mozūraitė-Klemkienė ir J. Kėdainis paviljono pagrindiniam fasadui sukūrė horeljefinius pano “Gyvulininkystė” ir “Sodininkystė” (abu 1952-1953), taip pat bareljefus “Žemdirbystė” ir “Gyvulininkystė”. Paviljono apipavidalinime dalyvavo T. Slyvauskaitė-Miknevičienė (pano “Avininkystė”, 1952), L. Strolis, B. Vyšniauskas ir N. Petrulis (pano “Derliaus šventė”, “Stambūs raguočiai”, “Arklininkystė”, visi 1952-1953), M. Vrubliauskas (“Pašarų bazė”, 1952). Šiam ir kitiems stalininės architektūros pastatams kurti reljefiniai pano, ornamentuoti frizai, rozetės, karnizai ir kitos puošybinės detalės, kurių stilistika priminė klasikinę dailę ir nebuvo derinama su architektūra.
1945-1960 m.lietuvių keramikos raidai buvo svarbi susiformavusių keramikų L. Strolio ir J. Mikėno kūryba. Liudvikas Strolis (1905-1996) pokario laikotarpiu kūrė dekoratyvines lėkštes (lėkščių ciklas “Žuvys”, 1947), vazas (dekoratyvinė vaza, 1960), indų servizus (vyno servizas, 1959). Nepaisant periodo estetinių kriterijų, dailininkas vadovavosi asmenine patirtimi, grįsta Tolimųjų Rytų ir tarptautinės keramikos pasiekimais ir giliomis lietuviškos keramikos studijomis. L. Strolio 5-6-ojo dešimtmečių kūriniuose beveik neaptiksime pokario dailei būdingo detalizavimo ir dekoravimo dirbtinai stilizuotais etnografiniais motyvais. Dailininko kūriniai stilingi, apibendrintų formų, minimaliai dekoruoti reljefiniu lipdytu, matinėmis ar kitokiomis glazūromis dengtu paviršiumi. Jonas Mikėnas (1899-1988), dar tarpukariu mokęsis Kauno meno mokykloje (1924-1929), aktyviau pradėjo kurti tik pokario laikotarpyje (1946 m. eksternu baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą). J. Mikėno 5-6-ojo dešimtmečių dekoratyvinė ir buitinė keramika (lėkštės, dubenėliai, vazos, žvakidės, vazelės ir pan.) techniškai gerai nužiesti, plastiškų formų, puošti tapybiškomis redukcinėmis glazūromis, saikingu, prie dirbinio formos priderintu augaliniu ornamentu.
Dar nuo tarpukario laikotarpio keramikų tarpe buvo populiari skulptūrinė keramika. 6-ajame dešimtmetyje buvo sukurta daug keraminių skulptūrėlių. Šioje srityje specializavosi B. Vosylienė, V. Manomaitis, O. Šuminaitė, animalistinių keraminių skulptūrėlių sukūrė ir kiti autoriai (E. Tulevičiūtė-Venskevičienė, J. Mikėnas, J. Kačinskaitė-Vyšniauskienė, V. Miknevičius). V. Manomaičio skulptūrėlėms “Briedžių kova” (1946), “Briedė geria” (1946), “Žaidžiantys kumeliukai” (1948), “Karvutė kasosi” (1950) ir kitoms būdingas žaismingumas, gyva charakteristika, išraiškingi judesiai.
Keramikos atsinaujinimui buvo svarbus jaunosios kartos įsiliejimas į lietuvių keramiką. Jauni keramikai pradėjo dalyvauti tarptautinėse parodose: 1958 m. Šveicarijoje ir 1959 m. Belgijoje bei Lenkijoje. 1960 m. respublikinėje parodoje, skirtoje Lietuvos TSR 20-mečiui, sėkmingai pasirodė gabūs jauni keramikai: J. Adomonis, G. Jacėnaitė, E. Talmantas, A. Ličkutė, J. Kačinskaitė-Vyšniauskienė, E. Tulevičiūtė-Venckevičienė, D. Eidukaitė ir kt.

Tekstilė 1945-1961

XX a. II pusės tekstilės istorija pradedama 1940-aisiais, kuomet Kauno taikomosios dailės mokykloje, perorganizuotoje iš Kauno meno mokyklos, atidaryta Kilimų studija. Pradžioje studijai vadovavo grafikas Viktoras Petravičius, sudaręs pirmąją mokymo programą. 1942 m. jį pakeitė tekstilininkas A. Tamošaitis. Audimo instruktore dirbo A. Tamošaitienė. 1942 m. vasarą studentų kilimai ir jų projektai buvo eksponuoti instituto studentų darbų parodoje Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje. Karo metu neparuoštas nė vienas tekstilininkas. 1944 m. institutui atnaujinus savo veiklą, susirūpinta audyklos įrengimu (evakuojant inventorių, dingo audimo staklės), studijos dėstytojų personalo atnaujinimu (baigiantis karui, iš Lietuvos pasitraukė A. ir A. Tamošaičiai, V. Petravičius). 1946 m. studijai vadovauti paskirtas scenografas Liudas Truikys, kurį, 1948 m. apkaltinus formalizmu, privertė atsisakyti pareigų. Laikinai studijai vadovauti paskirtas instituto direktorius Jonas Vaitys. 1951 m. sujungus Kauno ir Vilniaus aukštąsias dailės mokyklas į vieną LTSR valstybinį dailės institutą, Tekstilės katedra perkelta į Vilnių. Jos vedėju paskirtas Juozas Balčikonis.
Nepaisant pokario sunkumų, 5 dešimtmečio pabaigoje - 6 dešimtmetyje į Lietuvos dailės gyvenimą įsiliejo pirmieji Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (o nuo 1951 m. LTSR valst. dailės institute) parengti tekstilininkai: Anelė Mironaitė, Zenonas Varnauskas, J. Balčikonis, Adolfina Narbutaitė, Marija Straigytė-Žuklienė, Marija Dūdienė, Marija Švažienė, Vladas Daujotas, Genovaitė Žilinskaitė, Ramutė Jasudytė ir kt.
5-6-ojo dešimtmečių sovietinės estetikos nuostatoms pakluso nedaugelis lietuvių tekstilininkų. Tuo metu visoje Sovietų Sąjungoje buvo audžiami žymių politikų ir kultūros veikėjų portretai, politiškai angažuotos figūrinės kompozicijos, kuriose tikroviškai modeliuota forma, taikyta linijinė perspektyva, laikytasi vaizduojamosios dailės komponavimo principų. Lietuvių rištiniai siužetiniai kilimai (gobelenas Maskvos funkcionierių laikytas “vergvaldine technika”, todėl buvo draudžiamas), vyravę pokario laikotarpyje, buvo komponuojami kilimų studijos vedėjo L. Truikio propaguotu registriniu būdu - juostomis ritmiškai dėstant žmonių figūras, augalus ir kitus motyvus, ornamentinant pačią figūrinę sceną. Tokiais bruožais pasižymi A. Mironaitės “Ir sulaukėm martelės” (1947), J. Balčikonio “Rugiapjūtė” (1947) bei “Derliaus nuėmimas” (1950), V. Daujoto “Trys seselės rengė brolelį į karą” (1957). Registrinės kompozicijos dėka išvengta perdėto siužeto plėtojimo ir detališkumo.
Tam tikri nukrypimai nuo dekoratyvumo principų pastebimi 6-ojo dešimtmečio pradžioje (M. Dūdienė “Laiminga vaikystė”, 1952; M. Dūdienės ir A. Mironaitės Stalino portretai, 1952, 1953). Tačiau tokių bandymų pasitaikė nedaug. Buvo toleruojami liaudiškos stilistikos ornamentiniai audiniai ir kilimai. Ideologinį turinį jiems suteikdavo sovietinė simbolika, įpinta tarp lietuviškų raštų, perkeltų iš lietuvių liaudies audinių, skrynių tapybos ir medžio drožinių. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje visoje Sovietų Sąjungoje prabilta apie pseudoliaudiškų skolinių ir ideologinių ženklų samplaikos ydingumą mene.
Pagrindinę tekstilės kryptį tuo laikotarpiu nulėmė augančios pramoninės tekstilės poreikiai. 1956 m. Vilniuje buvo įsteigtas verpimo-audimo kombinatas “Audėjas”, tenkinęs augančią baldų apmušalų ir kitokių dekoratyvinių audinių paklausą. Panevėžio linų kombinate pirmą kartą visoje Sovietų Sąjungoje spausdintine technika imta marginti drobinius audinius, skirtus interjero apipavidalinimui. Audiniai buvo dekoruojami moderniu apibendrintu, geometrizuotu piešiniu. Jų struktūra buvo laisva, nutolusi nuo griežtos senųjų audinių vertikalių ir horizontalių ašių struktūros (Liudos Skodžiūtės, Aniceto Jonučio, Marijos Rinkevičiūtės-Žilevičienės ir kitų audiniai). Lietuvių tekstilininkų spausdintinės užuolaidos su pasisekimu demonstruotos 1960 m. Maskvoje surengtoje parodoje “Tarybiniam Pabaltijui 20 metų”. 1956 m. pradėtas organizuoti pirmasis pramoninių kilimų fabrikas Lentvaryje. Pradžioje jis veikė kaip “Drobės” fabriko cechas, 1957 m. jam suteiktas savarankiškos įmonės statusas. Iki 1961 m. šio fabriko, kaip ir kitų tekstilės pramonės įmonių stilių formavo Dailės instituto tekstilės absolventai. 1945-1960 m. buvo padėti pagrindai visų rūšių tekstilės plėtotei, davę rezultatų jau kitame etape, 7-ajame dešimtmetyje.

Medžio dirbiniai 1945-1961

5-6-jame dešimtmečiais baldus gamino po karo savo veiklą atnaujinę baldų ir medžio dirbinių kombinatai, nedideli fabrikai. Jiems nereikėjo sudėtingos mechanizuotos įrangos, todėl lietuviškų baldų gamyba buvo plėtojama su vis didesniais užmojais. Masinės baldų gamybos stilius buvo orientuotas į to laikotarpio sovietinių baldų madas, kuriose vyravo vakarietiško funkcionalizmo ir 1IX a. bydermejerio derinys, tam tikri istorinių baldų puošybos elementai. Baldų dailininkus su aukštesniuoju išsilavinimu tuo metu rengė Kauno ir Telšių taikomosios dailės mokyklos. Modernesnio stiliaus plėtrai 1957 m. Vilniuje įsteigtas Baldų projektavimo konstravimo biuras (nuo 1959 m. Liaudies ūkio tarybos eksperimentinis konstravimo biuras), rengęs tipinius projektus visai Lietuvos baldų pramonei. Kūrybingai šiame biure dirbo architektai ir dailininkai. Nemažai unikalių baldų 6-ajame dešimtmetyje suprojektavo Jonas Virakas, Simonas Ramunis, Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, Sofija Rimantienė.
Jonas Prapuolenis (1900-1980) toliau nuosekliai ir kryptingai kūrė lietuviškų baldų stilių. Dailininkas gilinosi į lietuvių liaudies baldų tradiciją. Dėstydamas Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, o vėliau Kauno taikomosios dailės mokykloje (nuo 1959 - S. Žuko taikomosios dailės technikumas), J. Prapuolenis rinko medžiagą mokslinei studijai “Lietuvių liaudies baldai”, kaupė liaudies meno ir liaudies baldų iliustracijas, domėjosi muziejų ir privačių asmenų tautodailės rinkiniais. 1940-1960 m. dailininkas sukūrė įvairios paskirties baldų visuomeninėms įstaigoms, projektavo ir pats gamino baldų pavyzdžius masinei gamybai. 1941 m. padarė ąžuolinių baldų komplektą Vilniaus dailės akademijai (du stačiakampiai stalai, dvylika krėslų, du suolai, knygų spinta). Baldai masyvūs, monumentalūs, nacionalinio kolorito jiems suteikia liaudiškų krėslų siluetus primenančios atkaltės, jas puošiantys prieverpsčių saulutės intarsijos motyvai.
Tolydžio J. Prapuolenio baldai keitėsi nuo sunkių formų iki lengvesnių, grakštesnių. Baldų išraiška priklausė nuo paskirties. Visuomeninių interjerų baldai sunkesni, paprastesnių formų (Lietuvos dailininkų sąjungos baldų komplektas, 1954), vaikų kambario komplektai dvelkė žaismingumu (“Žemčiūgėlis”, 1957), miegamųjų - saikingumu (“Žvaigždutė”, 1956), svetainės - puošnumu, solidumu (svetainės komplektas, 1959). Atitinkamai buvo parenkama ir mediena: kabinetams, reprezenacinėms patalpoms tiko ąžuolas, svetainėms, miegamiesiems - klevas, beržas, vasarvietės - pušis, eglė, liepa. J. Prapuolenis ne kopijavo lietuvių liaudies baldų stilių, tik panaudojo atskirus jų elementus ir puošybos motyvus. Baldų dailininko darbai pasižymėjo aiškia, funkcionalia konstrukcija, neperkrauta, išraiškinga forma, santūriu ir tinkamai parinktu dekoru. Menininkas dalyvavo beveik visose to meto respublikinėse ir sąjunginėse parodose. 1955 m. Pabaltijo taikomosios dekoratyvinės dailės parodoje eksponuotas svečių kambario komplektas (1955) buvo pripažintas geriausiu baldų eksponatu parodoje. 1960 m. Vilniuje surengta autorinė J. Prapuolenio darbų paroda buvo reikšmingas įvykis jo biografijoje ir Lietuvos meniniame gyvenime.
5-6-ojo dešimtmečių dailės parodose dažnai buvo galima pamatyti smulkiųjų medžio dirbinių: dekoratyvinių lėkščių, įvairios paskirties dėžučių, indelių, suvenyrų, papuošalų iš įdomios tekstūros medžio gabalėlių. Šių kūrinėlių autoriai dirbo “Dailės” kombinatuose, ne visi jų turėjo reikiamą išsilavinimą, todėl dirbiniai buvo nevienodo meninio lygio. Skoningumu ir meniškumu išsiskyrė S. Rimantienės medžio dėželės, indeliai, dekoratyvinės lėkštės. Jie buvo kameriškų, lakoniškų formų, santūraus dekoro. Dailininkė vengė tuo metu paplitusio puošybiškumo. Jos dirbiniai dekoruoti nesudėtingo augalinio piešinio metalo inkrustacija, raižytu geometriniu ornamentu., susietu su indo forma.

Gintaro dirbiniai 1945-1961

5-6-ajame dešimtmečiais gintaro dirbiniai užėmė svarbią vietą tarp kitų dailiųjų dirbinių. Dėmesį gintarui rodo 1948 m. J. Dagio apginta disertacija “Baltijos pajūrio gintaras ir jo eksploatacija” ir 1957 m. pasirodžiusi J. Bubnio knyga “Gintaras”. Pirmaisiais pokario metais gintaro dirbinius gamino Kauno “Gintaro” artelė, o nuo 1946 m. Klaipėdos “Dailės” kombinatas ir jam priklausę Palangos ir Plungės gintaro apdirbimo cechai. Pagrindinio gintaro dirbinių centro - Klaipėdos “Dailės” kombinato produkcijos asortimentas buvo gana platus (iki 60 rūšių gaminių), tačiau dirbiniai nepasižymėjo aukštu meniniu lygiu. Daugiausia gaminta tekintų ir šlifuotų karolių bei įvairių segių (dažnai natūralistinių augalų formos), gyvūnų pavidalo suvenyrų. Gintarą šlifavo kampuotomis formomis kaip brangakmenį, o gabalėliai su įdomia vidine tekstūra arba inkliuzais buvo laikomi neatitinkančiais standartų.
Keliant gintaro apdirbimo meninį lygį, reikšmingas skulptoriaus ir dizainerio Felikso Daukanto (1915-1995) vaidmuo. Jis pirmas prabilo apie natūralių gintaro savybių - vaiskumo, besimainančių atspalvių, daugiasluoksniškumo išryškinimą dirbiniuose ir daug nuveikė sugrąžinant gintaro dirbiniams būdingą specifiką. Dailininkas darė ir odos bei metalo dirbinius, tačiau 6-ajame dešimtmetyje reikšmingiausi yra jo sukurti gintaro darbai. Siekdamas atitrūkti nuo stereotipų šioje srityje, F. Daukantas pradėjo negatyvinę gintaro raižybą - įrėždavo įvairius motyvus ir netgi peizažus iš kitos gintaro gabalėlio pusės. Šis kūrybos etapas, prieštaraujantis dailininko propaguojamam natūralumo išsaugojimui, atvedė jį prie kito principo - gintaro gabalėlio pateikimo kaip unikalaus meno kūrinio. Atrinkęs ypatinga tekstūra ir spalva pasižyminčius gabalėlius ir juos kiek pašlifavęs, F. Daukantas tvirtindavo gintarą ant specialaus medinio stovelio. Ilgainiui tokiu pačiu atrankos būdu sukūrė ir miniatiūrinių gintaro skulptūrėlių.
Didžiausią F. Daukanto 6-ojo dešimtmečio kūrybos dalį sudaro unikalūs arba serijinei gamybai skirti papuošalai, padaryti iš gintaro, derinto su metalu, daugiausia sidabru. Gintaro gabalėliai, naudoti papuošalams, buvo minimaliai apdorojami. Segės, karoliai, auskarai buvo gaminami iš netaisyklingos formos gintarų, akcentuojant jų natūralią formą, vidinius sluoksnius, skaidrumą arba neperšviečiamumą (masyvių formų papuošalų komplektas iš šviesaus nepermatomo gintaro, 1958).
1957 m. visa Lietuvos gintaro gamyba buvo sukoncentruota vienoje vietoje - Klaipėdos “Dailės” kombinate. Jo gintaro ceche buvo suburtas profesionalų kolektyvas: Eugenijus Mikulevičius, Genovaitė Blažytė-Guntienė, Birutė Jociūtė-Mikulevičienė, Vacė Kojalavičiūtė-Užpalienė. Pradėta gaminti daugiau gintaro dirbinių, paįvairėjo jų asortimentas. Daugiausia tuo laikotarpiu sukurta gintaro papuošalų. Ypač išpopuliarėjo grandinėlės su gintaro kabučiais (Liucijos Šulgaitės kaklo papuošalas, 1959; E. Mikulevičiaus medalionas, 1960). Gintaras derintas su metaliniais papuošalais, atliktais kalimo, spaudimo, liejimo arba filigrano technika (Tiju Enės Vaivadienės komplektas “Dabartis”, 1958). Plito gintaro inkrustacijos, nedidelio formato gintaro mozaikos. Jas iš šlifuotų gintaro plokštelių arba rupios faktūros didesnių gabalėlių 1959 m. pradėjo kurti G. Blažytė-Guntienė. Ilgainiui išpopuliarėjo peizažų, figūrinių scenų ir net portretų dėstymas medinės plokštės paviršiuje. Greta meniškų tokios rūšies darbų vis daugiau pasitaikydavo paviršutiniškų, saloniškų. Vėliau gintaro paveikslų, mozaikų ir inkrustacijų atsisakyta.
6-asis dešimtmetis buvo reikšmingas žingsnis sugrąžinant gintaro dirbiniams suniveliuotą specifiką, ieškant naujų šio pusbrangio mineralo pritaikymo būdų dailiuosiuose dirbiniuose, suteikiant papuošalui dailininko individualaus stiliaus bruožų. Lietuvos gintaro meistrų ieškojimai buvo teigiamai įvertinti 6-ojo dešimtmečio pabaigos sąjunginėje spaudoje (Жукова М. Украшения из янтаря // Декоративное искусство СССР, 1959, № 6, с. 26). Geriausi lietuvių dailininkų gintariniai papuošalai buvo eksponuoti 1959 m. lietuvių liaudies meno ir taikomosios dailės parodoje Lenkijoje.

Odos dirbiniai 1945-1961

Pokario metais Vilniaus ir Kauno “Dailės” kombinatai ėmėsi atgaivinti šią apleistą dailiųjų dirbinių sritį. Kadangi odininkų profesionalų buvo mažai, odos apdirbimas tapo dirva kitos specialybės dailininkams ir liaudies meistrams. Odos dirbinių sukūrė “Dailės” kombinatuose dirbę dailininkai: Aldona Marija Baltuškienė, V. Gutauskas, Vaclovas Kosciuška, Aldona Pocūtė-Juškevičienė, Kęstutis Žitkus, Zofija Vasilenkaitė-Vainilaitienė. Dailininkai profesionalai pakėlė odos dirbinių meninį lygį, kuriuo rūpintasi jau po 1950 m. taikomosios dailės ir liaudies meno parodos, įvykusios Vilniuje. Veikiant parodai, atkreiptas dėmesys į neaukštą profesinį odos dirbinių lygį.
Reikšmingas vaidmuo, plėtojant dailiąją odą 6-ajame dešimtmetyje, tenka keramikui Voldemarui Manomaičiui (1912-2000). Dailininkas 1950 m. pradėjo dirbti Kauno “Dailės” kombinato odos gaminių ateljė meno vadovu. Tuo metu “Dailės” kombinatuose įvairiuose Lietuvos miestuose gaminti albumai, knygų aplankalai, užrašų knygelės, aplankai dokumentams, dėžutės, rankinukai, piniginės ir kiti galanterijos dirbiniai, kuriems vartota vietinė cheminio ir augalinio rauginimo oda. Puošta įspaudžiant ornamentą klišėmis, pjaustant, dažant, inkrustuojant, deginant odą. Kad įgytų patyrimo, 1953 m. V. Manomaitis lankėsi Estijos odos dirbtuvėse, garsėjančiose senomis šios dailės srities tradicijomis, kvietėsi į Kauną estų meistrus, kurie konsultuodavo Lietuvos odininkus.
V. Manomaičio kaip odininko kūryba plėtojosi nuo perkrauto puošybiškumo iki lakoniškesnės, modernesnės išraiškos. Dailininko albumų, užrašų knygelių ir kitų dirbinių paviršius buvo dekoruojamas grafiniu ir reljefiniu piešiniu, siekiant jo ryšio su daikto paskirtimi ir forma. Buvo paryškinama natūrali odos faktūra, stengtasi pabrėžti specifines medžiagos savybes. Albumas su stilizuotomis siluetiškomis vaikų figūromis, sodinančiomis medelius, eksponuotas 1955 m. Pabaltijo taikomosios dailės parodoje, laikytas dekoro ir dirbinio formos atitikimo pavyzdžiu (Салтыков А. Прикладное искусство трёх республик // Искусство, 1955, № 6, с. 16-17). V. Manomaičio dirbinių plokštumas puošė lietuviškų verpsčių ir prieverpsčių motyvai, stilizuotos, raiškiu kontūru apibrėžtos figūrinės grupės (albumai «Dvi sesutės», 1958, «Saviveiklininkai», 1960; rankinukai «Teatrinis», 1958; «Šokis», 1959). Kauno «Dailės» kombinato odos dirbiniai, kurių dauguma pagaminti pagal V. Manomaičio etalonus, tarptautinėje Briuselio (Belgija) parodoje 1958 m. pelnė aukso medalį.
Odos dirbinių Vilniaus «Dailės» kombinate sukūrė Feliksas Daukantas. Dailininko padaryti albumai, užrašų knygelės, piniginės, suvenyrai pasižymėjo lakoniška, funkcionalia forma, originaliu, kampuoto piešinio dekoru (kartais komponuotas šriftas), buvo modernūs. Per palyginti trumpą laiką kombinatuose dirbusių profesionalų dėka buvo išplėtota unikali ir mažatiražinė lietuviškų odos dirbinių gamyba. Nemažą šio laikotarpio odos dirbinių kolekciją turi Lietuvos dailės muziejus.

Metalo dirbiniai 1945-1961

Šios rūšies dirbiniai pagal apimtį ir asortimentą nusileido kitoms dailiųjų dirbinių sritims. Tačiau ir dailiojo metalo plėtotei buvo svarbi «Dailės» kombinatų veikla. 1950 m. respublikinėje taikomosios dailės ir liaudies meno parodoje pirmą kartą eksponuoti Kauno «Dailės» kombinato metalo dirbiniai. Daugiau jų pradėta gaminti 6-ojo dešimtmečio viduryje, kuomet Klaipėdos «Dailės» kombinate buvo įsteigta metalo dirbtuvė (1955). Čia pradėta serijiniu būdu dirbdinti papuošalus iš įvairių metalų, ženkliukus, suvenyrus, židinio įrankius ir kt. 6-ojo dešimtmečio Lietuvos interjerų puošyboje ėmė plisti metalo plastika - kalti, lieti, lankstyti ir kitokie geležies kūriniai, įkvėpti liaudies kalvių amato.
5-6 dešimtmečiais šalia kitos meninės veiklos metalo papuošalų sukūrė J. Prapuolenis ir Konstancija Petrikaitė-Tulienė, Sofija Rimantienė, Feliksas Daukantas ir kt. K. Petrikaitė-Tulienė iš metalo skardos karpė ir lankstė nuotaikingas skulptūrėles, sukūrė ažūriško ornamento dekoratyvinių indų, lankstyto metalo kompozicijų interjerams («Lietuvaitės šokėjos», 1960, Kauno «Tulpės» kavinei). 1960 m.Maskvoje įvykusioje parodoje «Tarybiniam Pabaltijui 20 metų» dailininkės metalo kompozicijos sulaukė teigiamo įvertinimo.
Metalo dirbinių pagausėjo 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai taikomosios dailės specialistų būrį papildė Estijos dailės instituto Taline metalo specialybės absolventai Vytautas Budvytis, Tiju Enė Vaivadienė. Jau pirmieji jų darbai pasižymėjo geru technikos įvaldymu, modernia forma, pakėlė metalo dirbinių prestižą.

Stiklo dirbiniai 1945-1961

Nors 5-6-ajame dešimtmetyje stiklo dirbinius kūrė tik keletas dailininkų, tačiau ir jie buvo reikšmingi lietuvių taikomajai dailei. Svarbiausias meninio stiklo kūrėjas tuo laikotarpiu buvo Stasys Ušinskas (1905-1974), kuris, nepaisydamas primityvių darbo sąlygų Kauno «Aleksoto» stiklo fabrike, nuo 5-ojo dešimtmečio pabaigos eksperimentavo, stengdamasis įsisavinti žemos temperatūros stiklo gamybą. Tokiu būdu dailininkas sukūrė dekoratyvinių vazų, lėkščių, šviestuvų, akvariumų, puoštų vitražinio stiklo dekoravimo būdu. S. Ušinskas buvo įsitikinęs, kad Lietuvai toks dekoro būdas yra priimtinesnis už čekų ir slovakų pamėgtą storasienio stiklo raižybą. Indų formų įvairovė nebuvo dailininko kūrybos tikslas. Jie pasižymėjo neįmantriomis formomis, aiškiais, iškilmingais siluetais, ramiomis, proporcijomis. S. Ušinskui svarbesnė buvo jų puošyba, kurią derėtų laikyti tolesne dailininko tarpukario laikotarpio vitražinės kūrybos seka. Stilizuotose, konstruktyviose daugiafigūrėse kompozicijose siekta spalvų švytėjimo, kontrastingų, tapybiškų tonų. Paminėtinos vazos «Mėnuo saulužę vedė» (1957), «Klumpakojis» (1959), «Eglė žalčių karalienė» (1960) ir kt.
6-ojo dešimtmečio pabaigoje kūrybinį kelią pradėjo S. Ušinsko mokinės ir jo stiliaus puoselėtojos Filomena Ušinskaitė, Jūratė Ušinskaitė ir Vitalija Blažytė, kurių kūryba išsiskleidė kitame dailės laikotarpyje.

Taikomoji dekoratyvinė dailė 1962-1975 metais

6-ojo dešimtmečio pabaiga-7-ojo pradžia buvo pažymėta ryškiu “atlydžio” laikotarpio politinių ir kultūrinių reformų ženklu. Taikomosios dekoratyvinės dailės meninių principų kaita visoje Sovietų Sąjungoje prasidėjo dar 6-ojo dešimtmečio pabaigoje aktyviai deklaruojamu šūkiu “dailę - į buitį”. Dešimtmečių sandūroje kilusi tipinės architektūros banga diktavo lakoniškos ir funkcionalios formos reikalavimus taikomajai dailei. Moderni ir taupi išraiška tapo programiniu taikomosios dailės siekiu. Daikto estetinė pusė pradėta tapatinti su tikslingumu. Gražu buvo visa, kas pigu, pritaikoma buityje ir neprimena pokario įmantrumo, nenatūralumo. Pokario dailės pompastiką ir oficiozinį charakterį ilgainiui išstūmė vaizduojamojoje dailėje kilęs “rūstusis” stilius, kuris įliejo gyvybės ir apibendrinimo iliustratyviai, sustabarėjusiai formai. Nacionalinės pasaulėjautos sušvelnintas “rūstusis” stilius Lietuvos dailėje įgavo poetiškos nuotaikos, išsiliejo lyriškomis valstiečių gyvenimo, jų poetizuotos kasdienybės, liaudiškų švenčių scenomis. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje sovietinėje spaudoje išsirutuliojo diskusija, ar architektūra yra menas, ar tik materialinės kultūros dalis. Diskusijoje tikėtasi nubrėžti naujos sovietinės architektūros kontūrus ir žmogaus gyvenamąją erdvę, kuri turėjo būti apstatyta pigiais, lengvai surenkamais baldais, negausiai puošta, apibendrintų formų, rupaus paviršiaus vaza, dekoratyvaus piešinio grindų kilimu, raiškaus piešinio langų užuolaidomis. Tokį estetinį idealą propagavo ir sąjunginės bei respublikinės taikomosios dekoratyvinės dailės parodos, kuriose kompleksiškai eksponuoti gyvenamieji interjerai (baldai, kilimai, keramika, metalo dirbiniai). 1961 m. Maskvoje vyko didžiulė sąjunginė taikomosios dailės paroda “Menas ir buitis”, kurioje dalyvavo ir lietuvių dailininkai.
1962 m. Vilniuje įvykęs sąjunginis pasitarimas interjero sutvarkymo klausimais nubrėžė nuosaikumo, taupymo, santūrios išraiškos reikalavimus taikomosios dailės kūriniams - kaip priešingybę besaikei pokario laikotarpio puošybai architektūroje. Skirtingai nuo pokario perkrovimo interjere, 7-ojo dešimtmečio patalpose vyravo minimalistinė, apibendrintų formų dekoratyvinė dailė. Nors funkcionalizmo ir konstruktyvizmo terminai nebuvo minimi, tačiau 3-4-ojo dešimtmečių internacionalinio stiliaus dvasia buvo juntama - racionali ir griežta, funkcine logika paremta naujojo stiliaus dirbinių forma išplaukė iš šių krypčių programinių nuostatų. Atida medžiaginėms dirbinio savybėms, sąmoningas jų paryškinimas buvo vienas iš 7-ojo dešimtmečio stiliaus reikalavimų. Medžiagiškumas tarpukario Vakarų taikomojoje dailėje ir architektūroje nebuvo akcentuojamas, tačiau nuo tų metų praėjo daug laiko, ir Vakarai jau 6-ajame dešimtmetyje spėjo išgyventi brutalizmo stiliaus bangą, kilusią prieš medžiagos architektūroje niveliavimą ir kovojusią už elementarių struktūrų ir paprastų žaliavų savybių išaukštinimą. Be to 6-7-ajame dešimtmečiais Europoje ir Amerikoje klostėsi funkcionalizmo atmainos, besiremiančios specifine tautine savo šalių tradicija. Lietuvai buvo priimtiniausia Suomijos architektūra, orientuota į tos šalies gamtinę aplinką ir santūri taikomosios dailės dirbinių išraiška.
Naujojo stiliaus kūriniai turėjo būti medžiagiški. Grubus lino audinys buvo marginamas ryškiais asimetriškais raštais. Tokia pat maniera stilizuotos figūrinės scenos komponuotos rištiniuose kilimuose. Supaprastinta forma pasižymėjo 7-8-ojo dešimtmečių papuošalai, archaiškų formų molio dirbiniai, dekoratyvinė metalo plastika interjere.
Vis daugiau lietuvių dailininkų dalyvavo tarptautinėse parodose ir seminaruose. 1970 m. XVIII tarptautinėje keramikos parodoje Faenzoje (Italija) keramikė Marija Bankauskaitė už vazų diptiką “Kardas” apdovanota aukso medaliu. Tai buvo pirmasis toks aukštas lietuvių įvertinimas tarptautinėje arenoje. 1971 m. Liucijos Šulgaitės kompozicija “Lašai” Faenzos bienalėje taip pat pelnė aukso medalį. Šie tautiečių pasiekimai įkvėpė ir kitus lietuvių dailininkus.
Reikšmingos buvo šiuo laikotarpiu surengtos individualios dailininkų parodos: Liucijos Šulgaitės (1968, 1972), Mykolo Vrubliausko ir Jono Mikėno (1969), Gražinos Didžiūnaitytės (1969, 1970), Marijos Švažienės (1970), Jono Prapuolenio (1970), Vaclovo Miknevičiaus (1970, 1973), Aldonos Ličkutės-Jusionienės (1971 Vilniuje, 1974 Maskvoje), Juozo Balčikonio (1972 Vilniuje ir Belgrade, 1973 Belgijoje, 1974 Maskvoje), Felikso Daukanto (1974, 1975) ir kt.

Keramika 1962-1975

Šis laikotarpis ypač svarbus šiuolaikinės lietuvių keramikos modernėjimo procesui. Po nepalankaus dailei 6-ojo dešimtmečio keramikai turėjo iš naujo įsisavinti keramikos specifiką, prisiminti molio ar kitos keraminės medžiagos gamtines savybes ir stengtis jas išryškinti. Iškilo formos tikslingumo ir jos santykio su dekoru vientisumo problema. Lietuvių keramikai brendo studijuodami lietuvių archeologinę keramiką ir žvalgydamiesi į Vakarų Europos šios dailės šakos ieškojimus. Didelį vaidmenį lietuviams suvaidino to meto čekų ir vengrų keramika, jų propaguotos lakoniškos formos ir nenugludinti paviršiai. Po 1962 m. Prahoje surengtos tarptautinės keramikos parodos pradėjo plisti naujos tendencijos šioje taikomosios dailės srityje. 7-ojo dešimtmečio dizaine ir unikaliojoje keramikoje vyravo lakoniškos, aptakios, patogios ir nesunkiai pagaminamos formos. Skirtingai nuo 3-4-ojo dešimtmečių internacionalinio stiliaus architektūroje ir taikomojoje dailėje, 7-ojo dešimtmečio dirbiniuose stengtasi pabrėžti medžiagines daikto savybes. Monumentalūs indai storomis sienelėmis, rupi, nenugludinta paviršiaus faktūra, minimalus dekoras buvo ypač populiarūs.
Daugiausia lietuvių keramikai gamino buitinius ir dekoratyvinius indus. Siekta konstrukcinio aiškumo ir tektoniškumo. Indų formos grįstos paprasčiausiomis geometrinėmis figūromis - rutuliu, pusrutuliu, konusu, stačiakampiu ir pan., kurių pavidalai ir įvairiopi tarpusavio deriniai įkvėpdavo dailininkus originaliems sumanymams. Buvo suvokta, kad svarbu paprasčiausiomis priemonėmis pasiekti maksimalaus išraiškingumo. Didelę įtaką skleidžiant minimalistines idėjas, suvaidino Liudviko Strolio (1905-1996) pedagoginė ir kūrybinė veikla. Dailininkas visą gyvenimą liko ištikimas taupiai, keramikos specifiką propaguojančiai kūrybos krypčiai. Šiuo laikotarpiu sukurti L. Strolio kūriniai (dekoratyvinė lėkštė, 1965 ir kt.) dvelkė menine kultūra ir organišku tradicijų bei novatoriškumo deriniu. Panašią kryptį tuo metu mokiniams skiepijo ir kiti pedagogai: Jonas Mikėnas (1899-1988), Mykolas Vrubliauskas (1919-1993), Teodora Miknevičienė (1909-1982). Jų pavyzdžio paskatinti ir įkvėpti, taupia išraiška savo kūrybą grindė vyresnieji Vaclovas Miknevičius, Voldemaras Manomaitis ir būrys jaunesnių kolegų, kurių kūryba atsiskleidė tuo laikotarpiu: Danutė Eidukaitė, Aldona Ličkutė-Jusionienė, Genovaitė Jacėnaitė, Juozas Adomonis, Algirdas Laucius, Birutė Zygmantaitė, Marija Bankauskaitė, Liucija Šulgaitė, Julija Kačinskaitė-Vyšniauskienė, Elena Tulevičiūtė-Venckevičienė, Egidijus Talmantas. Būtent šių keramikų kūriniai atspindi 1961-1975 m. lietuvių keramikos ieškojimus ir būdingiausias tendencijas.
Rupaus paviršiaus išryškinimas buvo vienas iš to laikotarpio estetikos normų (E. Tulevičiūtės-Venskevičienės vaza ir dubuo, 1963; M. Vrubliausko vaza, 1963). Retai indai buvo dengiami žvilgančiomis ir kitomis, natūralų paviršių slepiančiomis glazūromis. Vis dažniau lietuviai pirmenybę atiduodavo druskoms ar matinėms glazūroms (D. Eidukaitės vaza, dengta matine vario glazūra, 1971). Jei dirbinys buvo puošiamas reljefiniu, raižytu ar tapytu figūriniu dekoru, jis buvo plokštuminis, dekoratyvus, dvimatis (J. Kačinskaitės-Vyšniauskienės dekoratyvinė vaza, 1968). Šiuo laikotarpiu visų sričių dailininkai pradėjo įsisąmoninti, kad tik dekoratyvi piešinio traktuotė neardo taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinio specifikos.
7-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje vis labiau paplito dekoratyvinė keramika interjerui ir eksterjerui. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje paskelbtas šūkis “dailę - į buitį” tolydžio prarado prasmę, nes utilitariais dirbiniai užsiėmė auganti pramonė ir “Dailės” kombinatų cechai (1966 m. Vilniaus “Dailės” kombinate atidarytas keramikos cechas). 1969 m. išleisto albumo “Taikomoji dekoratyvinė dailė” įvade pastebėta: “Prieš kelerius metus gimusi tendencija kurti dekoratyvinės paskirties darbus dabar visuotinai įsivyravo”. Ją skatino vis dažniau kylančios diskusijos apie taikomosios dailės ir architektūros sąveiką. Tuo metu vis daugiau vitražų, sienų tapybos ir taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinių rasdavo vietą architektūroje. Lietuvių keramikai ir tekstilininkai, moderniais kūriniais užbaigdami funkcionalistinės architektūros ansamblio formavimą, įteisino dar XX a. I pusėje nubrėžtą sampratą, kad architektūra ir meno kūriniai sudaro vientisą, išbaigtą ansamblį. Šiuo laikotarpiu bendradarbiaujant su architektais buvo sukurti pano, plokščių, vazų, lauko keramikos ciklai. 1967 m. duris atvėrę Vilniaus dailės parodų rūmai suteikė geras sąlygas vidiniame kiemelyje demonstruoti lauko keramikos dirbinius. Dekoratyvinėmis kompozicijomis formavosi A. Ličkutės-Jusionienės, G. Jacėnaitės, D. Gobytės-Daunorienės ir kitų braižas.
Aldona Ličkutė-Jusionienė (g. 1928) - viena iš aktyviausių dekoratyvinės keramikos kūrėjų tuo laikotarpiu. Polinkį į siužetiškumą dailininkė realizavo kurdama sodriai dekoruotas dekoratyvines lėkštes (lėkščių ciklas “Pilių motyvai”, 1965), reljefines plokštes (bareljefas su figūromis, 1967) ir lauko skulptūras bei interjero kompozicijas (dekoratyvinė kompozicija, 1968; kompozicija “Sparnai”, 1970). Dailininkės keramikai būdinga sodri, ekspresyvi plastika, rupus paviršius, kūrinių panašumas į dekoratyvinę skulptūrą. Velesnėje kūryboje siužetiškumas ir skulptūriškumas dar labiau išplėtotas.
8-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje keramika darėsi stilistiškai įvairesnė ir įmantresnės formos. Vis daugiau keramikų žavėjosi gamtinėmis formomis ir ieškojo jose įkvėpimo. Plito taip vadinamoji organinė kryptis architektūroje, keramikoje, tekstilėje. Jos išplitimui buvo svarbios teminės parodos “Mūsų jūra” (1971), “Mūsų kaimas”(1973). Augo susidomėjimas ne tik žiestais, bet ir laisvai formuotais, lipdytais dirbiniais, jų plastine išraiška. Įspūdingų organinės krypties darbų sukūrė Marija Bankauskaitė (1933-1992). Dailininkės tuo metu padarytų konuso, apskritimo, lašo ir kitų gamtinių pavidalų vazos daugiausia žiestos, pagyvintos lipdytomis detalėmis - lapeliais, čiulptuvėliais, užbaigiančiai dirbinio viršų (dekoratyvinės vazos, 1973). Įvairūs tų pačių pavidalų variantai buvo grupuojami į diptikus, triptikus, ciklus. Darnių proporcijų ir formų asociatyvumo dėka didelio formato vazos priminė dekoratyvines skulptūras. Įkvėpimo gamtos formose sėmėsi ir Liucija Šulgaitė (g. 1933). Jos darbai “Lašai” (1971), “Kriauklės” (1971), “Suskaldyti augalai” (1975) - tai gamtinių formų (akmenų, kriauklių, gėlių žiedų) transformavimas į originalias menines struktūras.
1971 ir 1975 m. Vilniuje buvo organizuoti sąjunginiai keramikos seminarai.Vis daugiau buvo kuriama dekoratyvinių kompozicijų interjerams. Paminėtinas G. Degutytės-Švažienės kompozicija (1965) “Vilniaus” restorane Vilniuje, S. Petraičio-Petrausko ir E. Petraitienės dekoratyvinė sienelė (1969) Vilniaus kuro aparatūros gamykloje, A. Ličkutės-Jusionienės pano Valkininkų vaikų sanatorijai “Pušelė” (1970), D. Kondrotaitės pano “Širdies diagnostika” (1970) Kauno medicinos institute, B. Baliulevičiaus dekoratyvinė pertvara (1970) Vilniaus restorane “Šaltinėlis”, A. Jonuškaitės-Šaltenienės pano “Flora” (1973) Lietuvos melioracijos ir vandens ūkio ministerijoje. Vis plačiau taikant keramiką interjeruose, plečiant jos išraiškos skalę, buvo rengta dirva jau kitam keramikos etapui.

Tekstilė 1962-1975

Naujojo stiliaus požymiai lietuvių tekstilėje pasireiškė 7-ojo dešimtmečio pradžioje, pirmiausia iki tol Lietuvoje nevartotos audimo technikos - batikos ir riju kompozicijose. Tekstilė Lietuvoje iki tol niekad nebuvo tokia įvairi technikos požiūriu - batika, aplikacija, spausdintinė, rištinė, riju rištinė, gobelenas. Rytietiško rišimo darbai nunyko 7-ojo dešimtmečio I pusėje. Jiems liko ištikimi tik pavieniai konservatyvesni dailininkai. Stambaus riju mazgo galimybės (iš dekoratyvinių plokštumėlių sukomponuotas siluetinis vaizdas) atitiko modernumo kriterijus. Lakoniško piešinio, apibendrintos formos dekoratyvių riju darbų sukūrė Juozas Balčikonis (“Žiema”, “Kolūkio laukeliuose”, abu 1962; “Žiedai tėvynei, 1965), Marija Dūdienė (“Daina tėvynei”, 1967), Zofija Vasilenkaitė-Vainilaitienė (“Miško kirtėjai”, 1964), Marija Švažienė (“Pavasaris”, “Merginos”, abu 1964), Genovaitė Žilinskaitė (“Spalis”, 1968), Marija Rinkevičiūtė-Žilevičienė (1968). Kaip reakcija į pokario laikotarpio susmulkėjimą ir detalizavimą plito monumentalaus vaizdo, sintetinės ir racionalios formos riju darbai.
Tą patį galima pasakyti ir apie batikas, kurias kurdami, tekstilininkai dažnai sekė grafikos lakštuose paplitusiomis schemomis, ornamentino vaizdą, panašiai stilizavo piešinį, tokiais pačiais liaudiškais raštais margino austo kūrinio foną. Kaip ir to meto grafikoje bei monumentaliojoje dekoratyvinėje dailėje, analogiškai plėtojo struktūrinį ritminį pradą. Vystė muzikalios, poetiškai pakilios ir lyriškos kompozicijos kryptį. Savitų batikų 7-ajame dešimtmetyje - 8-ojo I pusėje sukūrė Juozas Balčikonis (g. 1924). Paminėtini etapiniai jo kūriniai - batikos “Nebus ponų nei bajorų” (1962), “Liaudies šventė” (1967), “Sutartinė” (1968), kurie laikytini kūrybiško liaudies tradicijos plėtojimo pavyzdžiais. Batikos kompozicijų sukūrė Kazė Zimblytė (“Kilimėlis”, 1962) Liucija Šulgaitė (“Taika”, 1964), M. Levitan-Babenskienė (“Pavasario šventė”, 1967), Zinaida Dargienė (“Motina su vaiku”, 1967).
1961 m. Lozanoje (Šveicarija) buvo įkurtas Tarptautinis senojo ir šiuolaikinio gobeleno centras (CITAM - Centre Internationale de la Tapisserie Ancienne et Moderne), nuo 1962 m. pradėjęs rengti tarptautines Lozanos tekstilės bienales. Lozanos bienalės tapo kardinalių permainų unikaliajame audimo mene arena. III Lozanos bienalėje (1968) pasirodė trimatė tekstilės plastika. Tekstilė tapo konceptualiu parodiniu kūriniu su stipriai išreikšta autoriaus individualybe. Atsisakyta šimtmečiais nekitusios tekstilės funkcijos puošti architektūrą (nors architektūrinės tekstilės kryptis greta parodinės sėkmingai buvo plėtojama). Prie staklių sėdusiam dailininkui audimas tapo improvizacija, plastinių idėjų inspiracijos šaltiniu. 7-ojo dešimtmečio pokyčiai Vakarų Europos mene netruko atsiskleisti ir lietuvių kūriniuose. Susidomėta gobeleno technika, jos vaizdinėmis galimybėmis. Lietuvių tekstilininkai pradėjo austi gobelenus 7-ojo dešimtmečio viduryje. 1966 m. respublikinėje taikomosios dailės parodoje gobelenai sudarė didesniąją sienos kilimų dalį. Dar daugiau jų buvo specializuotoje Lietuviškų kilimų parodoje, surengtoje 1972 m. Vilniuje. Didelę įtaką, įsisavinant gobeleno techniką, suvaidino lenkų gobelenas, su kuriuo pirmą kartą lietuviai galėjo susipažinti 1966 m. Rygoje veikusioje Lenkijos gobelenų parodoje.
7-ojo dešimtmečio pabaigoje į Lietuvos meninį gyvenimą įsiliejo jaunoji tekstilininkų karta: Danutė Kvietkevičiūtė, Medardas Šimelis, Zina Kalpokovaitė-Vogėlienė, Regina Sipavičiūtė ir kt. Greitai šių ir vyresnės kartos tekstilininkų (J. Balčikonio, M. Švažienės, R. Jasudytės, M. Levitan-Babenskienės) darbai sudarydavo respublikinių taikomosios dailės parodų branduolį.
7-ojo dešimtmečio pabaigos - 8-ojo dešimtmečio pirmosios pusės gobelenuose vyravo etnografinė tema: liaudies šventės ir žaidimai, Užgavėnių personažai, liaudies dainų motyvai. Ryškiausi liaudiškos tematikos darbai buvo Sigitos Baltakienės “Liaudies žaidimai” (1967) ir “Žemaitiški žaidimai” (1971), Dalios Aksamitauskaitės-Valatkienės “Žirgelį balnojau” (1968), Laimos Tulytės-Janulienės “Už tėvynę” (1968), Ramutės Jasudytės “Lietuvaitės” (1968), D. Kvietkevičiūtės “Oi ūžia ąžuolėliai” ir “Vilniaus milžinai” (abu 1968), Eugenijos Jasiūnaitės “Daina” (1970), Marijos Straigytės-Žuklienės “Subatos vakarėlį” (1970) ir kt. Šie gobelenai pasižymi plokštumine, statiška, ritmiška kompozicija, sąmoningai supaprastintu ar net suprimityvintu piešiniu.
Savitai folklorinę temą plėtojo Ramutė Jasudytė (g. 1930), šiuo laikotarpiu pradėjusi kurti įsimintiną ciklą “Kovos su kryžiuočiais” (1973-1978) Vilniaus universitetui, susidedantį iš gobelenų “Broleliai” (1973-1975), “Gulbelė” (1975-1976) ir “Sesulių” (1976-1978). Dailininkė akcentavo ne veiksmo siužetiškumą, o poetišką, neapibrėžtą laiko ir vietos atžvilgiu istorinę situaciją.
Išsiskyrė Marijos Švažienės (g. 1930) kūryba. Jos to laikotarpio gobelenai buvo grįsti sąlygiškų spalvų plotų ir linijų derme. Dailininkė plėtojo stilistiką, artimą to meto Vakarų Europos gobelenui. Tai patvirtino ir 1970 m. surengta autorinė paroda, kurioje autorė eksponavo pirmą Lietuvoje erdvinį gobeleną “Plaštakės” (1970) ir nemažai novatoriškų, ekspresyvių abstrakčių kompozicijų. Tai gobelenai “Kaštonai” (1964), “Miestas” (1967), “Kosmosas” (1968).
Formuojant lietuvių tekstilės įvaizdį kaip lyriškos, poetiškos ir muzikalios, daug prisidėjo Juozo Balčikonio kūryba. Dailininko 7-ojo dešimtmečio pabaigos - 8-ojo dešimtmečio kūrinius galima nagrinėti kaip muzikinio ir tapybinio prado susiliejimo pavyzdžius. “Mėnesienos sonata” (1972), “Gintaro krašto daina” (1972), “Poezijos pavasaris” (1974) grįsti archaizuoto piešinio motyvais, ištirpstančiais pulsuojančio ritmo linijose. Tokį betarpišką motyvo suliejimą su fonu tuo laikotarpiu buvo pamėgę dauguma tekstilininkų. Į muzikalias ritmines struktūras pasirinktus gamtos motyvus mėgo skaidyti Bronė Valantinaitė-Jokūbonienė (g. 1926). Dailininkės gobelenuose tam tikru gamtos motyvu (paukščio plunksna, kriaukle, gėlės žiedu, medžio lapu) buvo atskleidžiamos žmogaus vidinio pasaulio būsenos. Penkių kriauklių derinys “Kriauklėse” (1973) simbolizavo ramybę ir harmoniją, suskilusi kriauklė “Šventėje” (1975) - netekties skausmą ir pergalės džiaugsmą, didžiulis lapas “Džiaugsme” (1975) - mažorišką, pakilią nuotaiką.
1961-1975 m. lietuvių tekstilė brendo, įsisavindama naują techniką ir kūrybiškai plėtodama tradicinius bruožus, nubrėždama tuos kelius ir tendencijas, kurie buvo išplėtoti kitame kūrybos etape.

Medžio dirbiniai 1962-1975

Dėl išaugusių statybų šiuo laikotarpiu ypač padidėjo pagrindinių medžio dirbinių - baldų paklausa. Jie buvo gaminami medžio apdirbimo kombinatuose ir baldų fabrikuose, kurie veikė visuose didesniuose Lietuvos miestuose. Masinės ir serijinės gamybos baldų projektavimu užsiėmė dar 1957 m. Vilniuje įsteigtas Baldų projektavimo ir konstravimo biuras. Šio biuro architektai ir dizaineriai projektavo baldus, atsižvelgdami į naujas technologijas ir laikotarpio estetines normas, grįstas funkcionalistine samprata. 7-8-ojo dešimtmečių baldai privalėjo būti funkcionalūs, racionalios konstrukcijos, lakoniškų formų, padaryti iš naujų medžiagų, mobilūs, surenkami iš unifikuotų dalių, tinkantys prie tipinio gyvenamojo būsto architektūros. Puošyba beveik nevartota. Pati daikto konstrukcija buvo suvokiama kaip estetinė vertybė.
Pagal biuro architektų projektus padaryti baldai buvo eksponuojami aptariamojo laikotarpio taikomosios dailės parodose. Svarbesni to meto baldų projektai: Lygijos ir Algimanto Stapulionių bendrojo kambario baldai (1961); Liucijos Zaveckienės vaikų darželių tipiniai baldai (1962), valgomojo baldai (1969); Valerijos Cukermanienės svetainės minkštų baldų komplektas (1969), Eugenijaus Gūzo ir L. Stapulionienės Nacionalinio operos ir baleto teatro baldai (1974), E. Gūzo Vilniaus santuokų rūmų baldai (1975).
Bene vienintelis, užsiėmęs unikalių baldų kūryba buvo Jonas Prapuolenis (1900-1980). Dailininkas kaip ir anksčiau kūrė liaudiškos stilistikos baldus, kuo toliau, tuo labiau atitrūkdamas nuo tiesioginių liaudies baldų citatų. Šio laikotarpio baldai ypač grakštūs, lengvi, mobilūs, pagaminti daugiausia iš šviesios medienos, beveik be puošmenų. Funkcionalistinės laikotarpio tendencijos diktavo formos lakoniškumą ir santūrumą. Tik tam tikros užuominos (liaudies baldus primenančios atkaltės, stalo konstrukcija, bendros proporcijos) siejo šio laikotarpio baldus su liaudies prototipais (jaunimo svetainės, vasarvietės baldai, abu 1969). Savo sugebėjimus dailininkas turėjo progos įrodyti, kurdamas visuomeninės paskirties baldus (karčemos Liaudies buities muziejuje baldai Rumšiškėse, 1975).
Norint suteikti liaudišką koloritą nacionaline dvasia įrengiamose patalpose, nemažai sukurta medinių skulptūrų, pano, medinių sienelių ir kitokių medžio dirbinių. Vieni įdomiausių pavyzdžių - Leono Striogos drožti krėslai ir skulptūriniai stulpai Kauno kavinėje “Trys mergelės” (1967), Laimučio Ločerio reljefinis pano Vilkaviškio restorano salėje (1972), Stepono Šarapovo kompozicija Vilniaus “Erfurto” restorane (1972), Arvydo Každailio horeljefai Simno “Žuvinto” (1972) ir Varėnos “Dainavos” restoranuose (1975), Regimanto Kavaliausko kompozicija Vilniaus Sporto rūmuose (1973).

Metalo dirbiniai 1962-1975

Šiuo laikotarpiu iš įvairaus metalo (vario, aliuminio, geležies, bronzos, ketaus, kt. ) buvo gaminami įvairūs interjero ir eksterjero dirbiniai: ažūrinės sienelės, reljefinės plokštės, sietynai, vėjarodės, reklaminės iškabos, židinio reikmenys). Metalas tuo tikslu buvo kalstomas, kalamas, liejamas, štampuojamas. Unikalių metalo dirbinių tuo laikotarpiu sukūrė Konstancija Petrikaitė-Tulienė, Tiju Enė Vaivadienė, Juozas Kėdainis, Lionginas Virbickas, Kazimieras Valaitis, Juozas Kalinauskas, Elina Budvytienė, Leonas Glinskis ir kt. Daugumos kūriniai turėjo sąsajų su liaudies kalvystės darbais.
Tačiau liaudiškos stilistikos kūrimas buvo ne vienintelis kelias, kurį rinkosi metalistai. K. Valaičio (pano “Palangos” kavinėje Vilniuje, 1965) Gintos ir Tado Baginskų (pano pasaulinės parodos Expo’68 TSRS paviljone Monrealyje, 1968), K. Simanonio (sienelė TSRS atstovybėje Gvinėjoje, 1969) dekoratyviniai metalo darbai stilingi, lengvi, lakoniški, atspindintys kosmopolitines tendencijas. Tuo tarpu J. Kėdainis (žvakidė, 1968), L. Virbickas (dekoratyvinė sienelė Dailės fondo parduotuvėje, 1968), L. Glinskis (svetainės “Sodžius” Bačkonyse durys, 1970) stengėsi dirbiniui suteikti archaizuotų, tarsi iki galo neapdoroto daikto įspūdį. Archaizacijos ir monumentalios formos tendencija, būdinga visai to laikotarpio taikomajai dailei, reiškėsi ir metalo dailininkų kūriniuose. Interjeruose plito metalo skardoje kalstytos dekoratyvinio pobūdžio kompozicijos. Jų stilistika atitiko to laikotarpio dekoratyvaus, plokštuminio vaizdo taikomajame mene reikalavimus (E. Budvytienės plokštė “Sutuoktiniai”, 1965; T. E. Vaivadienės plokštė “Senas Kaunas”, 1968; triptikas “Mūsų jūra”, 1971), nors kiekvienas dailininkas stengėsi atskleisti ir savo individualų braižą.
1961-1975 m. kurtuose papuošaluose atsispindėjo bendros laikotarpio meninės tendencijos. Kadangi mada diktavo nesudėtingos konstrukcijos, detalėmis neperkrautą aprangą, tad ir papuošalai privalėjo būti lakoniški, racionalūs, medžiagiški, sugeometrintų formų. Papuošalas buvo suvokiamas kaip viso aprangos ansamblio dekoratyvinis akcentas, kuris savo konfigūracija ir bendra samprata privalėjo atkartoti bendrą drabužių siluetą.7-ajame dešimtmetyje Vakarų Europoje prasidėjo juvelyrikos atgimimas, pastebimai išaugo jos statusas. Pradėtos organizuoti tarptautinės parodos. Pirmoji tarptautinė juvelyrikos paroda buvo organizuota 1961 m. Londone ir apėmė 1890-1961 m. laikotarpį. Greitai atidarytos tarptautinės papuošalų parodos Pforzheime (Vokietija) ir Tokijuje (1970), įgavę nuolatinių renginių pobūdį. Pagrindinės lietuviškų papuošalų medžiagos buvo metalas ir gintaras, įvairūs akmenys vartoti rečiau, todėl to laikotarpio papuošalus galima priskirti ir analizuoti kaip gintaro dirbinius.

Gintaro dirbiniai 1962-1975

Aptariamojo laikotarpio gintaro dirbiniams kelią grindė 6-ojo dešimtmečio Felikso Daukanto teorinė ir kūrybinė veikla, jo propaguota natūralaus gintaro pateikimo teorija. Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, gintaro papuošalai buvo gana menkai išplėtota sritis. Tačiau lietuviškos puošmenos patyrė stiprias modernėjimo apraiškas, kurios sklido, visų pirma, iš estų juvelyrikos mokyklos. Nuo 6-ojo dešimtmečio pabaigos dailiojo metalo apdirbimo lietuviai mokėsi Estijos dailės institute Taline. Estijos juvelyrika tuo metu orientavosi į Skandinavų dizainą, mėgusį taupių, dizaineriškų formų, nesunkiai pagaminamus, dažnai iš unifikuotų detalių surenkamus dirbinius.
Felikso Daukanto (1915-1995) gintaro papuošalai lengvi, minimalistiniai (kaklo papuošalas iš sidabro vielytės su kabančiu gintaru, 1966; kaklo papuošalai, 1968, 1973). Juvelyrinį dirbinį dailininkas traktavo kaip dizainerišką, funkcionalų daiktą, kuriame dominavo pats gintaras, o metalas buvo tik papildoma medžiaga, paryškinanti jo grožį. Dailininkas gintarui pritaikė specifinį šlifavimo būdą. Gintarą apdorodavo minimaliai, palikdavo nenugludintas vietas, kiaurymes, matinio paviršiaus lopinėlius. Kartais jį įrėmindavo, bet dažnai palikdavo natūraliai kabantį (medalionas su trimis gintaro gabalėliais, 1970). Apdorodamas mineralo gabalėlį, stengdavosi jam suteikti pačios gamtos būdingas formas - aptakaus ovalo, lašo, apskritimo pavidalą. Panašiu būdu gintaro papuošalus kūrė Liucija Šulgaitė (kaklo papuošalas, 1968), Janina Griciūnaitė (medalionas, 1986). Daugelio kitų juvelyrų (Petro Balčiaus, Liudos Vaineikytės, Albinos Vertulienės) puošmenos įmantresnių formų, labiau detalizuotos.
Tolesnę gintaro papuošalų raidą paveikė Estijos dailės instituto Dailiojo metalo katedros absolvento Kazimiero Simanonio (g. 1937), grįžusio į Lietuvą 1965 m., kūryba. Jo papuošalo samprata skyrėsi nuo F. Daukanto, akcentavusio minimalizmą, asketizmą, demokratines tendencijas ir metalo detalių unifikavimo galimybes. K. Simanonis traktavo gintaro papuošalą kaip prabangos, reprezentacijos objektą, kuris dėvimas ne kasdien, o ypatingomis progomis. Dailininkas papuošaluose atgaivino raižymą, inkrustavimą, filigraną, apvirinto sidabro techniką, itin tikusią prie netaisyklingos formos mineralo. Vėliau sidabro virinimo techniką išbandė kiti gintaro papuošalų kūrėjai (L. Šulgaitė, Birutė Mikulevičienė, P. Balčius, Feliksas Pakutinskas). K. Simanonis ieškojo įkvėpimo gamtos formose. Jo papuošalai asimetriški, skirtingų faktūrų, dinamiški, ekspresyvūs (medalionai, 1970). Puošybiškumo ir reprezentacijos tendencijos dar labiau buvo išplėtotos kitame juvelyrikos raidos etape. Lietuvių juvelyrų papuošalai buvo eksponuojami tarptautinėse parodose “Expo’68” Monrealyje, tarptautinėje pramonės ir prekybos parodoje Londone 1968 m., “Expo’70” Osakoje. Mildos Eitmonaitės lieto ir kalstyto metalo papuošalai su gintaru 1971 m. Jablanece (Jugoslavija) vykusioje juvelyrikos bienalėje pelnė diplomą. Tuo metu tai buvo pirmasis aukštas lietuviškų papuošalų įvertinimas. Palangos gintaro muziejuje sukomplektuotos lietuviškų gintaro dirbinių parodos 1971-1974 m. apkeliavo Čekoslovakiją, Vokietiją, Prancūziją, Vengriją, Austriją, Suomiją, Švediją, Daniją, Italiją.

Odos dirbiniai 1962-1975

Serijinės gamybos odos dirbiniai toliau buvo gaminami “Dailės” kombinatuose. Tačiau nuo 1965 m. į Lietuvos meninį gyvenimą įsiliejo pirmieji Estijos dailės instituto Dailiosios odos specialybės absolventai, įgiję specialų šios srities išsilavinimą. Greitai jų pavardes įsidėmėjo dailės parodų lankytojai: Eugenijus Jovaiša, Rūta Gudaitytė-Zaturskienė, Stasys Jančiukas, Ramutė Kupčiūnaitė, Algimantas Šlapikas. Jaunųjų sukurti albumai, užrašų knygelės, dėžutės, įdėklai, knygų aplankalai nors parodose užėmę ir kuklų kampelį, pasižymėjo skoningumu ir atlikimo kultūra.
Dauguma odininkų dirbo “Dailės” kombinatuose ir pedagoginį darbą. Tačiau su jų grįžimu į Lietuvą prasidėjo odos pano pritaikymo interjere etapas. Daugiausia šioje srityje nuveikė E. Jovaiša, per trumpą laikotarpį dekoratyvinėmis kompozicijomis apipavidalinęs Kauno “Baltijos” trikotažo fabriko salę (ciklas “Muzikantai”, 1968), Kauno vaistažolių vaistinę (7 dalių kompozicija, 1970), Palemono kavinę “Lakštingala” (“Naktigonė”, 1971). Odininkai kūrė dekoratyvinius dirbinius, stengdamiesi išryškinti medžiagines odos savybes - jos rupumą, minkštumą, tąsumą. Kūriniai buvo dekoruojami sąlygišku, plokštuminiu ornamentu, kuris buvo išgaunamas spaudžiant klišėmis, deginant, dažant, raižant. Pažymėtinos R. Gudaitytės-Zaturskienės atsiliepimų knygos (1970), A. Šlapiko įdėklai (1970), Zitos Kreivytės dėžutės papuošalams (1973). Pastebimai pakito ir “Dailės” kombinatų serijiniai arba mažatiražiai odos dirbiniai. Jie pakluso bendroms laikotarpio tendencijoms dirbinį dekoruoti apibendrinto piešinio, sąlygiška kompozicija, lakonišku ornamentu.

Stiklo dirbiniai 1962-1975

1961 m. Dailės institute Vilniuje eksperimentine tvarka buvo įsteigta stiklo specialybė. Į ją priimti Gražina Didžiūnaitytė, Anita Šlėgel ir Bronius Bružas. Priėmimas tęstas dar ir 1962 m. Po to stiklo specialybės atsisakyta. Dauguma į ją įstojusių perėjo į vitražą, juolab, kad materialinės techninės bazės šiai taikomosios dailės šakai Vilniuje nebuvo. Stiklo dirbinių srityje tedirbo D. Didžiūnaitytė ir Panevėžio stiklo fabrike 1975 m. įsidarbinusi A. Šlėgel. Bene daugiausiai šiuo laikotarpiu stiklo dirbinių sukūrė G. Didžiūnaityte (g. 1940). Mėgstamiausi dailininkės dirbiniai - vazos buvo monumentalių formų, spalvingos (gilių rudų, raudonų, mėlynų tonų), atliktos karšto stiklo laisvo formavimo būdu, kartais dar dekoruotos įspaustu arba raižytu ornamentu (vazų ciklas lietuvių liaudies simbolių ir skulptūros motyvais, 1967-71). Tolydžio vazų spalvos ir formos darėsi sudėtingesnės. Įvairėjo koloritas ir technologija. Dailininkė kūrė daugiasluoksnį stiklą, kurį puošė tarp sluoksnių įterpiamu variniu tinkleliu ir kitais elementais. G. Didžiūnaitytė eksperimentavo technologijų srityje, 1974 - 1975 m. sukūrė dvi naujas technologijas.
Stiklininkas Algimantas Žilys (g.1936) taip pat puoselėjo karšto stiklo laisvą formavimo techniką. Dailininkas 1969 m. pradėjo dirbti vyriausiuoju dailininku Vilniaus “Raudonosios aušros” stiklo fabrike, kur sukūrė daugybę stiklo etalonų, kurie buvo gaminami pūtimo ir laisvo stiklo formavimo būdu. A. Žilio vazos ir dekoratyviniai indai buvo geometriškesnių formų (gėrimų servizas, 1971) nei G. Didžiūnaitytės, tačiau ir jis dirbiniuose akcentavo kolorito išraišką. 7-8-ajame dešimtmečiais visai kitokio stiliaus indų sukūrė vitražistė Ginta Baginskienė (g. 1940). Jos dirbiniai (vazos, lėkštės, taurės, 1967-71) buvo plonasieniai, viensluoksniai bespalviai arba spalvoti (žali, mėlyni, melsvi). Jų formos, racionalios, paprastos, be jokių papuošimų, grįsti dizainerišku požiūriu į stiklo dirbinį. Vitalija Blažytė (1926-1999), Filomena Ušinskaitė (1921-1996) ir Jūratė Ušinskaitė tęsė Stasio Ušinsko pradėtų stiklinių indų tradiciją, tobulindamos savo individualų stilių.

Taikomoji dekoratyvinė dailė 1976-1990

Šio laikotarpio taikomosios dailės raida sutapo su bendromis lietuvių dailės plėtotės tendencijomis. Pokyčiai visuomenės dvasinėje struktūroje, didesnis dėmesys technikai ir ekologijai, labiau įsisavintas vakarietiškos dailės kontekstas sąlygojo naujų temų ir dėmesio žmogaus egzistencinei aplinkai atsiradimą. Lyrines ir poetines ankstesniojo laikotarpio metaforas dailės kūrinyje pamažu keitė dramatiškesnės ir labiau išgyventos, kuriose stipriau pasireiškė autoriaus subjektyvumas. Sustiprėjo vaizduojamosios dailės poveikis taikomajai dekoratyvinei, pasireiškęs naujomis ir įvairesnėmis temomis, kūrinio traktavimu kaip savo išgyvenimų reiškimo objekto. Tekstilės ir keramikos kūriniuose prabilta apie konfliktišką individo santykį su tikrove ir kultūra, jo dvasinę patirtį, asmeninius išgyvenimu. Šiame laikotarpyje išsivystė taip vadinamų parodinių arba konceptualių taikomosios dailės kūrinių kryptis, kurių taikomoji funkcija liko tik menama, o jie, kaip ir tapybos ar grafikos darbas, buvo kuriami specialiai parodai.
Sovietinėje lietuvių dailėje ilgam buvo įsitvirtinęs skirstymas į aukštesniuosius - vaizduojamuosius ir žemesniuosius - taikomuosius menus. 8-jo dešimtmečio pabaigos - 9-ojo dešimtmečio taikomojoje dailėje pradėta nuosekliai kovoti su tokiu požiūriu ir bandyta įtvirtinti taikomosios dailės kaip lygiavertės menininko veiklos sampratą. Keramikos ir kitų taikomosios dailės šakų priskyrimas žemesnei kategorijai jai netgi pravertė - nebuvo tokios griežtos ideologinės konjunktūros. Lietuvos dailės muziejaus fonduose iki 1990 m. ne tiek daug politiškai angažuotų keramikos darbų. Galbūt dėl menkesnės politinės priežiūros 9-ajame dešimtmetyje taip plačiai pasklido konceptualioji keramika.
Nors taikomosios dailės raida buvo nuosekli ir nekomplikuota, tačiau nevienalytė stiliaus ir kūrėjų individualybių požiūriu. Kaip ir ankstesniais periodais, vyravo keramika ir tekstilė. 1979 m. įsteigus stiklo specialybę Lietuvos valst. dailės instituto Kauno skyriuje, sustiprėjo stiklininkų pozicijos. Daugiau sukurta stiklo, odos ir metalo dirbinių. Aktyviai reiškėsi vyresniosios ir viduriniosios kartos dailininkai, įsilieję į lietuvių dailę 6-7-ajame dešimtmečiais. Tačiau pagrindines menines tendencijas diktavo jaunesni ir jauniausieji, kurių pastangomis atsinaujino lietuvių keramika, tekstilė, juvelyrika. Lietuvių dailininkai sėkmingai atstovavo mūsų taikomajai dailei tarptautinėse parodose Faenzoje, Valorise, Jablanece, Lodzėje, Erfurte ir kt. Keramikė Marija Bankauskaitė 1976 m. tarptautinėje keramikos bienalėje Valorise (Prancūzija) už skulptūrinės keramikos diptiką “Jūros gyvūnai” (1973) apdovanota parodos diplomu. 1980 m. Salvinijos Giedrimienės gobelenas “Pralekiantis ekspresas” (1980). pelnė Didįjį prizą Erfurto socialistinių šalių taikomosios dailės kvadrienalėje. Greta kasmetinių respublikinių taikomosios dailės parodų pradėtos rengti specializuotos teminės ekspozicijos “Žmogus ir aplinka” (1986 m.).
Reikšmingais įvykiais tapo autorinės Vaclovo Miknevičiaus (1980, 1990 pomirtinė) seserų Giedrės ir Ramutės Jasudyčių (1982), Voldemaro Manomaičio (1982), Honoratos Razmienės (1982), M. Bankauskaitės (1983), Genovaitės Jacėnaitės (1983), Onos Kreivytės-Naruševičienės (1986), Irenos Vabalienės (1986), Onos Pučkoriūtės-Baliulevičienės ir Broniaus Baliulevičiaus (1986), Kazimiero Simanonio (1987), Salvinijos Giedrimienės (1989) ir kitų parodos. 1981 m. Liucija Šulgaitė, o 1984 m. Bronė Valantinaitė-Jokūbonienė ir Algirdas Laucius surengė parodą Maskvoje. Kone kiekvieną svarbesnį visuomeninį interjerą papuošė meno kūriniai: Vilniaus universiteto senuosius rūmus, rekonstruotus Valstybinį akademinį ir Jaunimo teatrus, naujai pastatytus rajoninius kultūros rūmus Kupiškyje, Pasvalyje, Švenčionėliuose, Mažeikiuose. Buvo kompleksiškai apipavidalinta visuomeninių interjerų: buv. LKP CK rūmai (dab. LR Vyriausybės, 1982), buv. LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo rūmai (dab. LR Seimo, 1982), Vidaus reikalų ministerijos Kultūros ir sporto rūmai (1982-1983), kt.

Keramika 1976-1990 m.

Tai labai svarbus lietuvių keramikos raidos etapas, nubrėžęs pagrindines šiuolaikinės lietuvių keramikos raidos gaires. Susiformavo daugelio keramikų kūrybinis braižas. Stabilias pozicijas užėmė Liucija Šulgaitė, Marija Bankauskaitė, Ona Kreivytė-Naruševičienė, Danutė Gobytė-Daunorienė, Aldona Degutytė-Švažienė, Aldona Ličkutė-Jusionienė, Danutė Eidukaitė, Juozas Adomonis. Šios dailės šakos atsinaujinimui ir taip vadinamosios konceptualiosios (dar vadintos parodine, kamerine) keramikos susiformavimui aptariamu laikotarpiu pagrindus padėjo Kristinos Karkaitės-Mazūrienės, Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės, Noros Blaževičiūtės ir grupės jaunesniųjų (Ryto Jakimavičiaus, Viktorijos Karatajūtės, Gintės Pinkutės, Marijos Kiauleikytės, Džiuljetos ir Gvido Raudonių, Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės, Valerijos Juršienės, Laimos Matijošaitytės, Jovitos Laurušaitės, Jono Arčikausko, Romo Sakalausko ir kitų), aktyviai besireiškusių 9-ajame dešimtmetyje kūryba.
Šio laikotarpio keramika žymiai įvairesnė nei ankstesniųjų etapų. Greta jau anksčiau vyravusios buitinės, interjero ir eksterjero keramikos vis labiau įsigalėjo specialiai parodoms kuriamos dekoratyvinės kompozicijos, nieko bendra neturinčios su tradicine keramikos paskirtimi. Kelią joms grindė išplėtoto siužeto A. Ličkutės-Jusionienės reljefinės plokštės (ciklai “Laimė”, I, II, 1977; “Agresija”, 1978), siurrealistinei estetikai artimos L. Šulgaitės kompozicijos su autorės veido ir rankų išliejomis (“Pantomima” III, 1977), A. Degutytės-Švažienės skuptūriškos dekoratyvinės lėkštės (“Sūkurys”, 1977), J. Adomonio dekoratyvinės kompozicijos (pano “Mėtos” kavinėje, 1976), G. Jacėnaitės (“Jaunas klounas”, 1978) ir Nijolės Liatukaitės (”Skulptūrėlė”, 1976) valiūkiškos žmogučių figūrėlės.
Nors visą laikotarpį liko aktualus gerai įvaldyto amato demonstravimas (meniški ir techniškai atlikti Algirdo Lauciaus, M. Bankauskaitės, V. Miknevičiaus, Giedrės Jasudytės, Julijos Kačinskaitės-Vyšniauskienės, Lidijos Kuzmienės, Elenos Tulevičiūtės-Venckevičienės indai bei jiems naują prasmę suteikiantys konceptualesni Gedimino Šibonio ir Egidijaus Šimatonio darbai), tačiau vis dažniau molis ar kita keraminė medžiaga pradedama netradiciškai apdoroti. Ji voluojama į ploną lakštą, po to pjaustoma, iš stačiakampių atraižų formuojamas “nekeramiškos”, kvadratinės struktūros (Evos Tomaš “Dekoratyvinių kubų kompozicija”, 1975) ar kitokie daiktai (V. Karatajūtės kompozicija “Plunksnos”, 1980). Paklūstant vėlyvojo modernizmo stilistikai, keraminis dirbinys gniuždomas, spaudžiamas, skeliamas, plėšiamas (Audronės Skarbaliūtė “Vaza”, 1976; Pranės Janulevičienės “Dekoratyvinė keramika”, 1977 L. Šulgaitės “Kriauklytės”, 1978). Galų gale atsigręžiama į senųjų civilizacijų arba istorinių dailės etapų keramikos technologijas: Egipto pastą, Wedgwoodo akmens masę, japonų raku keramiką, juodąją keramiką, inkrustavimą spalvoto molio mase, dekoravimą romėniškuoju laku. Šiuos ir kitus būdus išbandė L. Šulgaitė, E. Talmantas, K. Karkaitė-Mazūrienė, G. Jacėnaitė, O. Kreivytė-Naruševičienė, Teresė Jankauskaitė, Rimantas Sakalauskas ir kt.
Konceptualios keramikos susiformavimą menotyrininkai sieja su vaizduojamosios dailės integracija į taikomąją dekoratyvinę, autoriaus siekiu užimti vaizduojamosios dailės kūrėjo poziciją ir kūrinyje išreikšti tokias idėjas ir siekius, kurios iki tol laikytos nebūdingomis taikomajai dailei. Tokios kompozicijos nepasiduoda skirstymui pagal tam tikrą, anksčiau priimtą stiliaus klasifikaciją (geometrinės ar organinės, erdvinės arba plokštuminės struktūros požymius). Stiliaus požiūriu konceptuali keramika tokia pat individuali, kaip skulptūros ar tapybos darbai. Galima įžvelgti tam tikras idėjas ir temas, būdingas 8-9-ojo dešimtmečių keramikai. Tai būtų kultūros ir civilizacijos tema pačia plačiausia prasme - žmogaus likimas jį supančiame pasaulyje, istorinės atminties (istorinės dailės stilių įvaizdžių ir formų, egzotiškų kultūrų pavidalų) interpretavimas. Nors tuo metu apie postmodernizmą beveik nekalbama, tačiau idėjų ir temų atrankoje akivaizdus retrospektyvizmas ir stilistinis margumas, kurie laikomi būdingiausiais postmodernizmo bruožais.
Egzotiškų kraštų ir tam tikrų dailės epochų stilistika (motyvai, ornamentai, labiausiai išplitę įvaizdžiai) plėtoti J. Laurušaitės, R. Sakalausko, J. Arčikausko, R. Jakimavičiaus darbuose. Ryškėjantys lietuviškos konceptualiosios keramikos bruožai labiausiai 9-ajame dešimtmetyje atsiskleidė Noros Blaževičiūtės, Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės, Kristinos Karkaitės-Mazūrienės kūriniuose. N. Blaževičiūtė (g. 1947) nuosekliai eksploatavo ironiškąjį, žaismingą pradą, kurdama ištisus gyvūnų - karvių, triušių, paukščių kompozicijų ciklus (“Saulėta diena”, 1983). Sakralusis momentas (molio kaip stabilios, “amžinos” medžiagos, žemiško meno) čia buvo supriešinamas su valiūkavimu, vaikystės prisiminimais, žaidybiniu momentu. Ši tendencija vėliau lietuvių keramikoje ras plačią dirvą. A. Jonuškaitės-Šaltenienės (g. 1943) pozicija visai priešinga nei N. Blaževičiūtės. Dailininkės žvėrelių ir kitokių skulptūrinių padarų kompozicijos (“Miško ilgesys”, 1983; “Šuolis”, 1986) - tai mąslus žvilgsnis į pasaulį, keliantis daugiaprasmes asociacijas. Metaforų gausa išskirtina ir K. Karkaitės-Mazūrienės (g. 1948) kūryba, grįsta įvairiai sukonstruotais, išklypusiais, nestabiliais daiktais ir keistais raštais išmargintais gamtos dariniais (“Objektas”, 1979; “Lašai”, “Vaza su kopėčiomis”, 1986), kurių forma, dekoras, pakrypimas, tarpusavio deriniai daug pasako apie pastovumo, tvirto pagrindo po kojomis ilgesį.
Kaip niekad daug keraminių pano, plokščių ir kitų dekoratyvinių akcentų papuošė visuomeninius interjerus. Kai kurie dailininkai visą kūrybinę energiją skyrė interjerinei keramikai (Elvyra Petraitienė ir Skirmantas Petraitis-Petrauskas). Paminėtini J. Adomonio pano ir indai Vilniaus “Mėtos” kavinėje (1976), Sigito Jarmalavičiaus pano “Medžiai” (1977) Lietuvos aklųjų draugijos Vilniaus įmonės valgykloje, Aldonos Visockienės ir Antano Visockio pano Kuršėnų III vidurinėje mokykloje, Vlado Petravičiaus dekoratyvinė pertvara Klaipėdos “Debreceno” restorane (1978), D. Eidukaitės pano “Raigardas” Druskininkų sanatorijoje “Vilnius” (1982), A. Ličkutės-Jusionienės pano Kupiškio kultūros namuose (1984), Konstancijos Dzimidavičienės pano (1984) Palangos poilsio namų “Linas” gydomojo komplekso baseine ir pano “Aukojimas” (1990) Palangos poilsio namuose “Neringa”.

Porcelianas 1981-1990

1974 m. “Jiesios” keramikos gamykloje pradėtas steigti eksperimentinis kaulo porceliano gamybos baras, kuris vėliau pertvarkytas į kaulo porceliano gamybinę tyrimų laboratoriją. Kol technologai eksperimentavo ir ruošė porceliano masės gamybos technologiją, gamyklos dailininkės Irena Petravičienė ir Aldona Višinskienė kūrė pirmuosius porceliano servizų (servizai “Modern” ir “Klasika”, 1978; “Ampyras”, 1984) ir kitokių dirbinių (lėkštelių, vazelių, dėžučių, žvakidžių, papuošalų) etalonus, kurie su pakeistu dekoru kuriami iki šiol. Naujų servizų sukūrė vėliau gamykloje pradėję dirbti Živilė Bardzilauskaitė-Ragauskienė, Ramutė Juršėnienė, Valerija Liaugaudienė, Z. Vaškevičienė, taip pat Gražina Stungurienė, Gražina Vanagienė ir kt. 1981 m. baigtas statyti modernus kaulo porceliano cechas ir pradėtas serijiniu būdu gaminti porcelianas “Jiesios” servizuose ir pavieniuose induose akivaizdžios įvairių stilių (rokoko, klasicizmo) interpretacijos. Pagausėjus dirbinių, servizuose plėtotos ir modernesnės - funkcionalizmo, art deco formos. Šiuo požiūriu “Jiesios” pramoniniai dirbiniai, išsiskiriantys peršviečiama, plona šuke, gelsvai baltu atspalviu, atliepia bendroms pramoninio porceliano raidos tendencijoms.
Tačiau visai kitokie yra dekoratyviniai darbai, sukurti porceliano seminaruose ir simpoziumuose, rengiamuose “Jiesioje” iki šiol. Pavienių porceliano darbų buvo sukurta dar 7-8-ajame dešimtmečiais, tačiau ne Lietuvos, bet Leningrado arba Rygos porceliano fabrikų bazėje. Rygoje iš kietojo (arba tikrojo) porceliano kūrė Liucija Šulgaitė, Juozas Adomonis, Egidijus Talmantas. Daugiausia porceliano dirbinių iki “Jiesios” porceliano cecho atidarymo buvo sukūrusi L. Šulgaitė. 7-8-ojo dešimtmečio dekoratyvinėse lėkštėse, plokštėse ir kompozicijose autorė ryškino porceliano trapumą, baltos spalvos vaiskumą, eksperimentavo, bandydama atgaivinti praeities epochų technologijas (“ryžio grūdo”, nėrinių ir audinių panaudojimą). Šie eksperimentai dailininkei padėjo įgyvendinti savo sumanymus porceliano simpoziumų Kaune metu. Kompozicijų iš kaulo porceliano - šios trapios ir nelengvai pasiduodančios menininko sumanymams medžiagos sukūrė Irena Petravičienė, Lilija Olšauskienė, Aldona Višinskienė, Virginija Jasiūnaitė-Juršienė, Valerija Liaugaudienė, Nijolė Šulcaitė-Vaškevičienė, Viktorija Karatajūtė, Marija Kiauleikytė, Gintė Pinkutė, Erika Vaivadaitė ir kt.
Porceliano kompozicijose vyravo tos pačios meninės tendencijos, kaip ir visoje to meto keramikoje - polinkis į konceptualumą, laisvas dirbinio formavimas, prasminio prado, kuriam paklūsta medžiaga, akcentavimas. Kaip visoje keramikoje, taip ir porceliano dirbiniuose dažnai lipdyta forma derinta su kitokiu apdorojimo būdu - žiedimu, liejimu. Jei to reikalavo kūrinio idėja, porcelianas viename kūrinyje derintas su kitomis, grubesnėmis medžiagomis, pvz., su akmens mase (L. Šulgaitės “Dviejų jėgų sandrauga”, 1986), šamotu (A. Ličkutės-Jusionienės “Mano namai”, 1986). Grynai funkcionalių dirbinių mažai (E. Vaivadaitės “Servizas kavai”, 1986). Net porcelianiniai servizai, demonstruoti parodose, turėjo antifunkcionalistinių bruožų, buvo provokatyvūs, konceptualūs (V. Liaugaudienės “Servizas”, 1988, R. Jakimavičiaus “Vyno ąsočiai”, 1990). Porcelianas praturtino lietuvių keramikų išraiškos skalę, leido praplėsti prasminį kūrinio klodą.

Tekstilė 1976-1990 m.

Tai lietuvių tekstilės brandos periodas, kuriuo įsisavintos naujos temos ir formos naujovės. Aktyviai reiškėsi įvairių kartų tekstilininkai: greta vyresniųjų J. Balčikonio, V. Daujoto, M. Švažienės, B. Valantinaitės-Jokūbonienės R. Jasudytės sėkmingai kūrė viduriniosios (D. Kvietkevičiūtė, M. Šimelis, Z. Alinskaitė-Mickonienė, R. Sipavičiūtė, J. Urbienė, Z. Kalpokovaitė-Vogėlienė) ir jaunesnės kartos (S. Giedrimienė, F. Jakubauskas) tekstilininkai.
8-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje susiklostė lietuvių tekstilės skiriamieji bruožai. Gobeleną dailininkai traktavo kaip savo išgyvenimų ir idealų deklaravimo priemonę. Sustiprėjo kūrinių prasminis kryptingumas. Nusistovėjo modernumo ir tradicijos santykis. Tipingame lietuviškame gobelene vyravo ritminė struktūrinė vaizdo sankloda, plokštuminė erdvės traktuotė. Dažnai visa erdvė buvo skaidoma į ritminius struktūrinius dėmenis, kurių dėka motyvai su fonu betarpiškai susiliedavo. Pabrėžtas ritminis pradas, subtili artimų tonų spalvų gama suteikdavo kūriniui muzikalumo, lyriškumo, poetiškumo. Būdingais lietuviško gobeleno kūrėjais ir šiame etape galima laikyti Juozą Balčikonį ir Bronę Valantinaitę-Jokūbonienę. J. Balčikonis ir šiame laikotarpyje toliau plėtojo jau ankstesniuose darbuose pradėtą konstruktyvios, ritmiškos struktūros kūrinio liniją. Ciklas “Metų laikai” I-IV (1975-1980) ir “Apmąstymai apie Visatos žiedą” (1983) - tai sodrių, plastiškai aktyvių, tapybiškų gobelenų pavyzdžiai. B. Valantinaitės-Jokūbonienės kūrybos savitumas atsiskleidė gobelenuose “Keliai” (1977), “Ąžuolai” II (1982) ir “Jaunuolynas” (1983; abu - LKP CK mažojoje posėdžių salėje, dab. LR Vyriausybės rūmai). Už du pastaruosius 1985 m. dailininkė buvo apdovanota TSRS Dailės akademijos sidabro medaliu.
Į erdvės perteikimo plokštumoje problemas šiuo laikotarpiu gilinosi M. Švažienė. Ji drąsiai laužė nusistovėjusį gobeleno stačiakampį į atsajas, iš šonų pritvirtinamas dalis, siekdama keliaplanės gilumos įspūdžio (“Žiema”, 1976). Perteikti gilumą bandė dinamiškai formuodama plokštumos struktūrą (“Erdvėje”, 1977). Dinamiškos ir statiškos erdvės priešpriešos įspūdžiu savo kūrybą tuo metu grindė Salvinija Giedrimienė (g. 1948). Viename įspūdingiausių lietuvių gobelenų “Pralekiantis ekspresas” (1980) tekstilininkė sugretino erdviškai tikslaus idiliško peizažo intarpus su dekoratyviai traktuota “ekspreso” juosta. Šis principas S. Giedrimienės buvo plėtojamas ir tolesnėje kūryboje. “Kintančiuose motyvuose” (1982; Pabaltijo taikomosios dailės trienalės 1982 m. medalis) efemeriški erdvės plotai derinami su ryškiai mėlynomis, dekoratyviomis properšomis, ryškiomis neono juostomis. Gobelenuose “Juostuotas audinys” (1986) ir “Languotas audinys” (1987) pro ryškius, žemaičių audinių koloritą primenančius spalvų plotus besiskverbią vaizdiniai motyvai stiprina kūrinio prasmines užuominas apie amžino ir laikino sandūrą.
Sudėtingas žmogaus egzistencijos problemas sprendė Danutė Kvietkevičiūtė (g. 1939), pirmoji iš lietuvių tekstilininkų apnuoginusi žmogaus vizijų, sapnų, pasąmonės pasaulį. Dailininkės gobelenuose subtiliai, tarsi poezijoje lyrinio herojaus balsu prabylama į žiūrovą. Savita gobelenų kompozicija, sudaryta tarsi iš pabirų, atsietų vaizdinių elementų, kuriuos jungia vientisas koloritas, pabrėžtinai ritminis pradas arba ryškiai išreikšta kūrinio idėja. Tokie yra gobelenai “Duonos žydėjimas” (1977), “Minties greičiu” (1978), “Karo metų rauda” (“Gyventi”I, 1980), “Gyventi” II (1981-1982).
Zita Alinskaitė-Mickonienė (g. 1939) - viena iš nedaugelio, bandžiusių apriboti meninę išraišką nuo siužetinės linijos. Jos gobelenai “Išeinantis kalnas” (1980), “Jūros balsas” (1982), “Žemės ritmai” (1983), “Gimtoji žemė Sūduva” (1986) - tai kūriniai, kuriuose minimaliomis priemonėmis atskleidžiamas savitas pasaulėvaizdis. Plastinės kalbos minimalizmo tendencijos būdingos ir Honoratai Razmienei (g. 1930). Tekstilės kompozicijose iš lino “Rugių žydėjimas” (1983), “Dekoratyvinis” (1985), “Duona” (1985) nėra iliustratyvaus temos plėtojimo, apsiribojama skirtingų paviršiaus faktūrų išraiškos, grubaus lininio audinio iškalba. Savitai šiuo laikotarpiu atsiskleidė Zinos Kalpokovaitės-Vogėlienės (g. 1941) kūryba. Išbandžiusi griežtai geometrinės struktūros kompozicijų įtaigą, dailininkė atsidėjo subtilios tapybiškos išraiškos gobelene ieškojimams. Tokiuose darbuose operuojama tapybiškais abstrakčių formų deriniais, jų proporcijomis, kontrastais bei niuansais. Vyrauja sodrūs, tapybiški tonai, perteikiantys nuotaiką ir kūrinio idėją. Vienas po kito buvo nuausti “Nerimas” (1987; Pabaltijo taikomosios dailės trienalės medalis?), “Nakties šviesoje” (1987), “Lemtis” (1988).
Toliau “Kovų su kryžiuočiais” ciklą tęsė Ramutė Jasudytė (g. 1930), užbaigusi paskutinę ciklo dalį “Sesulės” (1976-1978) ir ta pačia stilistika išaudusi ciklą “Lietuva” (1979-1983). Istorinės temos versiją dailininkė papasakojo tautosakos personažų lūpomis, nekonkretindama veiksmo vietos ir laiko, pateikdama savitą, supoetintą temos interpretaciją. Šiuo laikotarpiu brendo Felikso Jakubausko (g. 1949) kūryba. 1980 m. baigęs Aukštąją taikomosios dailės mokyklą Budapešte, pradžioje dailininkas kūrė siužetinius gobelenus, individualiai interpretuodamas literatūrinę fabulą (“Stiklo karoliukų žaidimas”, 1985; “Virš mano slėnio juodas debesis”, 1987), vėliau linko į santūresnę išraišką. Apribojant meninę kalbą svarbi buvo tekstilininko smulkioji tekstilė, išausta 9-ajame dešimtmetyje (“Ražienos”, 1983). Zofija Vasilenkaitė-Vainilaitienė (g. 1928) buvo viena iš nedaugelio, formavusi vaizdą kilime reljefiškai, autorinės rištinės technikos būdu (“Poezija”, 1980). Mina Levitan-Babenskienė (g. 1932) visą kūrybinę energiją skyrė architektūrinės tekstilės kūrniui (“Himnas saulei”, 1977 Maskvos onkologiniame centre; “Erdvinė kompozicija”, 1980 Maskvos olimpiniame spaudos centre). Reikšmingų tekstilės darbų šiame laikotarpyje sukūrė Aušra Tuminaitė-Kučinskienė (“Eglė žalčių karalienė”, 1978, Klaipėdos santuokų rūmuose), J. Urbienė (“Laiko tėkmė. Žalgiris”, 1977, Trakų pilyje), Eugenija Jasiūnaitė (“Šventė”, 1978), Zinaida Dargienė (“Laiko sąskambiai”, 1982), M. Šimelis (“Vaidinimai”, 1982, Valstybiniame jaunimo teatre) Birutė Vaitekūnienė (“Keturi vakarai teatre”, 1986), Irena Vabalienė (“Ramuma”, 1982).
9-asis dešimtmetis - smulkiosios tekstilės gimimo laikotarpis. 1983 m. Vilniuje buvo surengta pirmoji tekstilės miniatiūrų paroda. Pradžioje dailininkai audė miniatiūrines didelio formato gobelenų kopijas. Vėliau buvo perprasta tekstilės miniatiūros specifika ir šioje srityje įsivyravo eksperimentinė dvasia. Smulkus tekstilės dirbinys tapo eksperimentų objektu. Dailininkai pradėjo kurti trimatę plastiką, išbandė netekstilines medžiagas (medį, metalą, stiklą, popierių), prisiminė primirštą aplikaciją, pynimą, nėrimą ir kt. Įtaigių, įsimenančių tekstilės miniatiūrų sukūrė D. Kvietkevičiūtė, Z. Kalpokovaitė-Vogėlienė, F. Jakubauskas, D. Buivydaitė-Aleknienė, J. Urbienė, V. Jūrevičius, R. Sipavičiūtė, B. Sarapienė, D. Verseckaitė-Brogienė, M. Sinkevičienė, B. Lapinskienė, D. Šimelienė ir kt. Smulkioji tekstilė paskatino eksperimentus ir naujų išraiškos kelių ieškojimą.

Medžio dirbiniai 1976-1990 m.

Beveik išnyko iš parodų salių unikalūs baldai, išskyrus pavienius bandymus kurti šios rūšies dirbinius ir bandyti jiems suteikti autoriaus stiliaus individualumo. Tai Jūratės Bučmytės (g. 1958), Alberto Krajinsko (g. 1956), Petro Šaulio (g. 1957) unikalių baldų pavyzdžiai. Ir toliau baldus serijinei ir masinei gamybai gamino vienintelis tuo metu Lietuvoje Baldų projektavimo ir konstravimo biuras Vilniuje. Svarbesni to laikotarpio biuro dizainerių projektai - baldai Maskvos olimpiniam kompleksui (archit. Algimantas Stapulionis, 1980; kiek vėliau pritaikyti ir Lietuvos viešbučiams), baldai rekonstruotam Valstybiniam akademiniam dramos teatrui (archit. Valerija Cukermanienė, 1980-1981), Eugenijaus Cukermano, Brigitos Adomonienės, Tado Baginsko, Florentinos Neros Nesavienės, Liucijos Zaveckienės įvairūs baldų projektai pramoninei gamybai, tipiniai baldai mokykloms ir darželiams. Lyginant su 7-uoju dešimtmečiu, dabartinio etapo baldai buvo patogesni, komfortiškesni, ne tokios asketiškos išvaizdos kaip anksčiau, labiau individualizuoti.
Aptariamuoju laikotarpiu sumažėjo dekoratyvinių medžio dirbinių interjere. Vienas iš nedaugelio buvo Laimučio Ločerio išdrožtas medžio reljefas “Neringos” viešbutyje Vilniuje (1977).

Metalo dirbiniai 1976-1990 m.

Metalo dirbiniai, kaip ir bet kuri kita to laikotarpio taikomosios dailės šaka, pakluso bendroms dailės tendencijoms kurti labiau individualizuotą, laikotarpio estetinius kriterijus atitinkantį meną. Sustiprėjo retrospektyvinės, neoromantinės tendencijos. Jau 8-ojo dešimtmečio papuošaluose pradėjo ryškėti antifunkcionalistinės tendencijos. 7-ojo dešimtmečio minimalistines formas keitė rafinuotos, įmantrios, labiau individualizuotos, grįstos istorinės dailės studijomis ir archainių kultūrų atspindžiais. 8-ojo dešimtmečio viduryje ėmė slūgti dailininkų susidomėjimas gintaru. Kazimieras Simanonis (g. 1937) pasišventė naujiems formos ieškojimams, eksperimentavo su brangiais ir pusbrangiais akmenimis (agatu, chrizoprazu, malachitu), kuriuos dažniausiai derino su sidabru. Dailininko koncepcija buvo grindžiama secesijos papuošalo principu, pagal kurį dirbinyje turėjo būti išryškintos plastinės medžiagos savybės ir virtuoziškai įvaldytas amatas.
Su K. Simanonio veikla užsimezgė glaudesni juvelyrikos ir vaizduojamosios dailės ryšiai, kurie buvo dar labiau išplėtoti Aleksandro Šepkaus (g. 1954), Marytės Gurevičienės (g. 1951), Arvydo Gurevičiaus (g. 1951), Vytauto Matulionio (g. 1952), Birutės Stulgaitės (g. 1952), Žilvino Bautrėno (g. 1955) papuošaluose. Pastarųjų kūriniuose atsisakyta papuošalo kaip ypatingo daikto sampratos. 9-ojo dešimtmečio kartos juvelyrų papuošalai individualizuoti, labiau susiję su vaizduojamąja daile ir skulptūrine pakraipa, būdinga Vakarų juvelyrikai. Jie labai individualizuoti, taikyti asmenims, turintiems individualų skonį ir aprangos stilių, suvokiantiems unikalaus papuošalo vertę. Dažnai juose plėtojamas siužetas, įterpiami įrašai, pasitelkiami kičo ir masinės kultūros elementai. Viename papuošale kaip miniatiūrinėjė skulptūroje vartojamos net kelios skirtingos medžiagos, kurios parenkamos, atsižvelgus ne tiek į brangumą, kiek jų spalvą, tekstūrą, faktūrą ir kt. Tokiai krypčiai atstovavo A. Šepkus (žiedai, 1977-1978; kaklo papuošalas “Fig. 3”, 1978), V. Matulionis (kaklo papuošalas, 1986), Marytė ir Arvydas Gurevičiai (segė “Miško muzika”, 1986), Ž. Bautrėnas (auskarai, 1986). B. Stulgaitės (g. 1952) papuošalai stilistiškai skirtingi, minimalistiniai, įkvėpti kinetinio meno ir minimalizmo, kuriantys trapumo ir nepastovumo įspūdį (segės ir žiedai, 1986).
1984 m. Palangos dailininkų kūrybos namuose dirbo juvelyrų grupė, kūrusi emalio darbus. Lietuvius juvelyrus pradėta kviesti dalyvauti tarptautinėse emalio bienalėse Limože (Prancūzija). Svarbus įvykis lietuvių juvelyrikoje buvo 1988 m. Vilniuje atidaryta pirmoji Vilniaus juvelyrų darbų paroda (13 autorių eksponavo apie 200 darbų). Ji ženkliai atspindėjo radikalius pokyčius, įvykusios Vakarų ir Lietuvos juvelyriniame mene.
Dekoratyvinių darbų eksterjere ir interjere sukūrė Regimantas Kavaliauskas (dekoratyvinė kompozicija Anykščių kultūros namų fasade, 1978), Leonas Glinskis, Elina Budvytienė, Tiju Enė Vaivadienė, Petras Balčius ir kt. Metalo dailininkai pridėjo savo ranką įrengiamuose restauruotuose interjeruose. E. Budvytienės sietynai Mažojoje baroko salėje organiškai pritapo prie istorinės aplinkos. Darnų ansamblį padėjo sukurti K. Simanonio šviestuvai (1976) rekonstruotame klasicistiniame Švietimo ministerijos interjere.

Gintaro dirbiniai 1976-1990 m.

8-ojo dešimtmečio viduryje akivaizdžiai sumenko dailininkų profesionalų domėjimasis gintaru. Jis liko pagrindine medžiaga tų kūrėjų darbuose, kurie liko ištikimi šiam mineralui, visų pirma, Feliksas Daukantas (1915-1985). Dailininko papuošaluose dar labiau išplėtota, minimalistinė, dizaineriška, asketiškos formos kryptis. Jis šiame etape atsisakė bet kokių puošybiškų detalių, komponuodamas papuošalą tik iš gintaro gabalėlio ir metalo lankelio, grandinėlės ar kitos funkcionalios detalės. Skirtingai nuo ankstesnio laikotarpio, dailininkas gintarą ištisai nugludindavo, pjaustė į gamtines formas neatitinkančias dizaineriškas geometrines struktūras - apskritimus, stačiakampiu (papuošalas, 1986; kaklo papuošalai, 1988).
Gintaro papuošalų sukūrė Eduardas Daukantas (g. 1948). Kazimiero Simanonio šio laikotarpio gintaro papuošalai susiję su jo darbu Vilniaus “Dailės” kombinate. Gintaras lieka pagrindiniu kūrybos baru Klaipėdos “Dailės” kombinate dirbusiems dailininkams (Albina Vertulienė, Petras Balčius, Nikolajus Žoludevas) ir visam būriui liaudies meistrų (Irena ir Feliksas Pakutinskai, Regina Andriekutė, Jonas Liukaitis, Alfredas Jonušas, Joana Martinkienė, Dionizas Varkalis).
Palangos gintaro muziejus akivaizdžiai stengiasi koordinuoti gintaro dirbinių tiriamąją ir parodinę veiklą. 1982 m. muziejuje buvo atidaryta respublikinė gintaro dirbinių paroda, kurią per 4 mėnesius aplankė 240 tūkst. žiūrovų. 1986 m. muziejuje atnaujinta ekspozicija. Surengta personalinių parodų (L. Šulgaitės, K. Simanonio, F. Daukanto, Birutės ir Eugenijaus Mikulevičių), Klaipėdos “Dailės” kombinato tiražinių darbų paroda.

Odos dirbiniai 1976-1990 m.

Odininkų sukurti albumai, įdėklai, knygų viršeliai, dėžučių komplektai neįmantrių siluetų, saikingo dekoro, pabrėžiantys natūralias plastines odos savybes. Dailininkas, įkūnydamas idėją, operuoja skirtingų spalvų deriniais, saikingu ornamentu, ritmikos charakteriu, įvairiai sugrupuotomis linijomis, faktūriško ir lygaus paviršiaus priešstata, konstrukciniais elementais (užsegimais, surišimais). Taikydami tokias specifines išraiškos priemones, įsimintinų darbų sukūrė Rimantas Dūda, Zita Kreivytė, Danutė Mertingaitė, Dalia Šaulauskaitė, Rūta Zaturskienė, Elga Boči, Lionginas Vasiliauskas, Algimantas Šlapikas. Odininkų skyreliai kasmetinėse respublikinėse taikomosios dailės parodose visuomet traukdavo žiūrovus. Nors jų kūrinius buvo galima įsprausti į bendros stilistikos rėmus - sąlygiškos, apibendrintos, griežtai dekoratyvinės ir tuo pačiu funkcionalios formos pakraipą, tačiau akivaizdu, kad kiekvienas odininkas stengėsi puoselėti individualų stilių. R. Dūdos darbai buvo grafiškesni, labiau išreikšto linijinio prado (knygutės “Vėjas”, 1976), Z. Kreivytė, L. Vasiliauskas (knygučių komplektas “Nida”, 1986) puoselėjo sodresnį, skulptūriškesnį pavidalą, D. Šaulauskaitė (plokštė “Jūra”, 1986), E. Boči (triptikas “Toliai”, 1986) akcentavo skirtingų atspalvių plokštumų derinio emocinį poveikį, D. Mertingaitė kaip meninės išraiškos priemonę traktavo surišimus, kaišymus, perpynimus (dienoraščių komplektas “Nuotaikos”, 1986).
Daugiausia kurta utilitarios paskirties dekoratyvinių dirbinių, ypač knygų įrišimų, albumų, aplankų. Tačiau neapsieita be dirbinių, kuriuose, kaip ir visoje to laikotarpio taikomojoje dailėje, akivaizdi vaizduojamosios dailės įtaka. Ji, pirmiausia, atsiskleidė odos plokštėse, pano, dekoratyviniuose akcentuose, kurie buvo bendras odininko ir architekto darbo rezultatas. Dekoratyvinių pano interjeruose sukūrė Milda Eitmonaitė (Vilniaus oro uosto administracinėse patalpose, 1983), Vladas Jankauskas (Rokiškio vaistinėje, 1985). Daug kūrybinės energijos interjero puošybai atidavė Eugenijus Jovaiša, odos darbais apipavidalinęs Kauno Architektų svetainę (1976), Kauno m. Vykdomąjį komitetą (dab. Kauno savivaldybė, 1978), Jurbarko kultūros namus (1980), Anykščių A. Vienuolio vaistinę (1982), Palangos kavinę “Gabija” (1983), Panevėžio muzikos mokyklą (1988).

Stiklo dirbiniai 1976-1990 m.

Ypač suintensyvėjo meninio stiklo raida. Pasitelkę plonasienį ir daugiasluoksnį, opalinį ir sulfidinį, spalvotą ir bespalvį bei metai iš metų tobulinamą technologiją (dažnai paties išrastą), lietuvių stiklininkai siekė meninės raiškos individualumo. Kaip ir anksčiau, taip ir šiuo laikotarpiu, nenuginčijami stiklo meno lyderiai buvo Gražina Didžiūnaitytė ir Algimantas Žilys. G. Didžiūnaitytė (g. 1940) dar labiau ištobulino savo kūrinių techniškąją pusę. Įvaldyta daugiasluoksnio sulfidinio stiklo technologija leido dailininkei storasienėse, masyviose vazose atskleisti gamtos būsenų įvairovę ir žmogaus jausenų metaforas (vazos “Mėlynieji koralai”, 1985). A. Žilio (g. 1936) kontrastingų, ryškių spalvų vazų formos pasižymėjo vertikaliais, laibais siluetais, iškalbingu vazų ansamblio deriniu, kurio vertikalūs, tapybiški siluetai kėlė tam tikras prasmines asociacijas (“Formų plastika”, 1984; “Pergalės saliutas”, 1985).
Meninio stiklo pozicijos sustiprėjo po to, kai 8-ojo dešimtmečio viduryje Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute, Dizaino katedroje, buvo parengta stiklo dizainerių laida. Ji buvo orientuota į masinę stiklo dirbinių, unikalių šviestuvų ir stiklo plastikos kūrimą. Valstybinio dailės instituto (dab. VDA) Kauno filiale (dab. Kauno dailės institutas) 1979 m. pradėta rengti meninio stiklo dailininkus. 8-9-ajame dešimtmečiais brendo Zaubergo Muldarovo (1941), Ramūno Balsio (1943-1992), Valdo Grabausko (1945), Alfonso Binkio (g. 1947), Danieliaus Ramelio (1949), Eugenijaus Biliūno (g. 1953) kūryba. Kūrybinį kelią pradėjo Vygantas Paulauskas (g. 1960), Vilmantas Gutauskas (g. 1961), Remigijus Kriukas (g. 1961), Arūnas Daugėla (g. 1963). Meninis stiklas įvairėjo rūšiniu ir žanriniu požiūriu. Ėmė rastis dekoratyvinių kompozicijų (R. Balsio “Šauksmas”, 1985), grynai utilitaraus, buitinio stiklo (D. Ramelio “Servizas”, 1986). Bandyta stiklo plastiką taikyti interjero puošybai (R. Lipienės kompozicija “Dviejų stichijų susidūrimas”, 1986 uostamiesčio viešbutyje “Klaipėda”).

Taikomoji dekoratyvinė dailė 1991-2001 m.

1990 m. kovo 11 dieną Lietuva paskelbė atkurianti savo nepriklausomybę. Praėjus šio svarbaus istorinio įvykio euforijai, prasidėjo nelengvas valstybės įsitvirtinimo ir naujų politinių bei ekonominių ryšių su Vakarais užmezgimo darbas. Dailininkams teko prisitaikyti prie ekonominių rinkos sąlygų, bandyti kurti ir gyventi, kai kūrybinių pastangų ir sumanymų nevaržo ir nereguliuoja įvairios institucijos, tačiau niekas neremia finansiškai. Didelis smūgis taikomajai dailei buvo užsakymų sistemos suirimas per “Dailės” kombinatus (sovietmečiu net iki 4% visos pastato vertės buvo skiriama dailės darbams interjere). Menkai valstybės finansuojami muziejai nustojo pirkti dailės kūrinius ir tokiu būdu užtikrinti dailininkų pragyvenimą. Daugeliui menininkų, iki tol įpratusių gyventi iš kūrybos, teko atsisakyti meninės veiklos. Prasidėjus privatizacijai, pradėjo irti “Dailės” kombinatų sistema, daugeliui taikomosios dailės šakų buvusi technine materialine baze arba kūrinių realizavimo institucija.
Tačiau atsirado kitų kūrybą skatinančių veiksnių. Prasiskleidus geležinei uždangai, Lietuva tapo atvira pasauliui. Dailininkai nevaržomi galėjo išvykti į tarptautinius simpoziumus ir seminarus, praėję atrankos konkursą, be Maskvos palaiminimo dalyvauti tarptautinėse parodose. 1992-2000 m. Lietuvoje veikęs Sorošo šiuolaikinio meno centras skatino naujoviškos dailės ieškojimus ir rėmė modernią Lietuvos dailę. Centro dėka surinkta vertinga dokumentinė medžiaga apie Lietuvos dailininkus. Buvusieji Vilniaus dailės parodų rūmai, 1992 m. performuoti į Šiuolaikinio meno centrą, ėmė kuruoti naujausius dailės ieškojimus. Lietuviai patys pradėjo organizuoti tarptautines parodas: nuo 1997 m. - tarptautinę tekstilės parodą Kaune, nuo 1998 m. - tarptautinius veltinio simpoziumus Anykščiuose ir Vilniuje, o nuo 9-ojo dešimtmečio vykstantys Panevėžio keramikų simpoziumai paversti tarptautiniais renginiais. Tokie kūrybiniai susibūrimai, kuriuos vainikavo parodos ir konferencijos, iš dalies atsverdavo respublikinių taikomosios dailės parodų stygių ir jų proga rengtus aptarimus. Pradėjo burtis menininkų grupės (keramikų -“ŠV”, veikianti nuo 1989 m., tekstilininkų - “Trys Eglės” (1996), “Baltos kandys” (1997). 1998 m. Vilniuje įsteigta Auksakalių, o 2000 m. Kaune - Tekstilininkų gildijos. Grupinė kūrybinė veikla būdinga jauniems, aktyviai kuriantiems menininkams. 1998 m. nacionalines premijas pelnė keramikė Aldona Jonuškaitė-Šaltenienė ir tekstilininkas Feliksas Jakubauskas.
10-ajame dešimtmetyje kasmetines respublikines taikomosios dailės parodas keitė specializuotos ir teminės ekspozicijos: “Minkšta forma” (1995), “Išlaisvinti daiktai” (1998) ir daugybė smulkesnių autorinių ir teminių parodų, eksponuojamų įvairiose galerijose, susikūrusiose dideliuose ir mažuose Lietuvos miestuose. Ir toliau vyko smulkiosios tekstilės parodos.
Pasikeitė ir pačių taikomosios dailės dirbinių meninė išraiška. Vis daugiau buvo kalbama apie postmodernizmo stilistiką keramikos ir tekstilės kūriniuose, kuriai svarbus ne stiliaus vientisumas, bet idėjos ir sumanymo originalumas, pasiekiamas manipuliuojant istorinės dailės ir kitų kultūrų (taip pat ir nacionalinės) įvaizdžiais bei išraiška. Paneigiamas iki šiol nusistovėjęs menininko misijos išaukštinimas, operavimas sudėtingomis būties ir egzistencijos problemomis, gerai įvaidyto amato demonstravimas. Vienas iš pagrindinių postmodernizmo požymių - žaismė, ironija, improvizacija, laisvas žongliravimas vertybėmis ir autoritetais. Nustota austi didelio formato, monumentalius gobelenus, skirtus architektūrinei erdvei, mažai kurta keraminių, metalo ir medžio pano interjerams. Keitėsi paties viešbučio, restorano, ir kito visuomeninio interjero erdvės samprata. Jau nebuvo būtina kaip anksčiau ją užpildyti meniškai vertingais ir stilistiškai vientisais kūriniais. Labai dažnai anksčiau interjerus apipavidalinusių dailininkų darbai atsidurdavo uždaruose privačių užsakovų namuose.
Tarptautinėse parodose dalyvavo būrys taikomosios dailės kūrėjų. Ne vienas jų pelnė apdovanojimus. Tekstilininkas F. Jakubauskas XV tarptautinėje tekstilės bienalėje Pitsburge (JAV) už gobeleną “Lietus saulėtoje pievoje” (1996) buvo apdovanotas Didžiuoju prizu; 1998 m. Lodzės tekstilės bienalėje dailininko triptikas “Paliesk tą pilką debesį” (1998) apdovanotas sidabro medaliu. Kaunietė tekstilininkė Lina Jonikienė V tarptautinėje Kioto (Japonija) bienalėje už kompoziciją “Arnotas” (1996) įvertinta II-ąja vieta (Excellence Award apdovanojimas). Juvelyrė Indrė Diržienė 1997 ir 1998 m. tarptautinėje juvelyrikos ir dizaino parodose Tokijuje pelnė prizus. Tekstilininkės Eglės Gandos Bogdanienės “Kavos staltiesė” (1998) X Lodzės trienalėje 2001 m. apdovanota Specialiuoju žiuri prizu. 2000 m. Taline vykusioje II tarptautinėje meninės knygos įrišimo parodoje “Scripta manet II” Rimantas Dūda ir Žymantė Žindulienė apdovanoti premijomis.

Keramika 1991-2001 m.

Dar iki nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. keramikoje vyko patys radikaliausi ir Vakarų taikomosios dailės ieškojimus atspindintys pokyčiai. Nauja politinė ir kultūrinė situacija, susiklosčiusi 10-ajame dešimtmetyje, sudarė sąlygas tolesnei anksčiau pradėtų kūrybinių poslinkių plėtotei. Iki šiol savo kūrybinę liniją tęsė jau klasikais tapę lietuviškos keramikos reformatoriai: Aldona Ličkutė-Jusionienė, Liucija Šulgaitė, Aldona Jonuškaitė-Šaltenienė, Nora Blaževičiūtė, Kristina Karkaitė-Mazūrienė, Juozas Adomonis. Jų kūrybos tema - apmąstymai apie istoriją ir šiandieną, žmogaus egzistenciją prieštaravimų kupiname pasaulyje. Šias problemas šie ir dauguma kitų keramikų perteikė jau prieš dešimtmetį ar dar anksčiau savo kūryboje suformuotomis meninėmis priemonėmis - kurdami metaforą, aliuziją, koncentruodamiesi į meninio įvaizdžio prasmę, kuriai paklūsta kūrinio materija. Medžiagiškumas, molio, šamoto, akmens masės techninis įvaldymas paryškina kūrinio idėją. Toks yra ironiškas N. Blaževičiūtės “Varniukas” (1992), L. Šulgaitės kompozicija su 1VII a. archeologinėmis plytomis “17 ir 20 amžius” (1992), J. Adomonio “Žiesta plastika” (1992), A. Ličkutės-Jusionienės keraminė skulptūra “Meilė” (1994), V. Juršienės kompozicija “Geltonas laikas” (1994), A. Jonuškaitės-Šaltenienės žvėriažmogių pora “Puota” (1996). Šių dailininkų kūryboje, kaip ir visoje lietuvių konceptualiojoje keramikoje, mažiau intelektualinio konstatavimo, vyrauja emocinis klodas, siekis per jausmines metaforas prabilti į žiūrovą.
10-ajame dešimtmetyje nuolat naujų plastinių atradimų pateikdavo Kostas Urbonavičius (“Būsenos, sapnai, šokis”, 1995), Rimantas Skuodis (“Jausmų kaita”, 1997), Virginija Juršienė (“Margi portretai”, 1996), Laima Mitijošaitytė-Martinkienė (“Pokalbis” 1991), Dalia Jazgevičiūtė-Jarmalavičienė (“Miškas”, 1997), Aldona Keturakienė (“Čia gyveno Subačius”, 1997), Ona Petkevičiūtė (“Indas”, 1996). Tai dailininkai, kuriuos galima įvardyti kaip lietuviškos konceptualiosios keramikos kūrėjų branduolį. Subtiliõs, preciziškos ir estetiškai rafinuotos keramikos pakraipai atstovauja Rytas Jakimavičius ir Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė. Jų kūryboje derinami kičo, masinės vartotojiškos ir elitinės kultūros įvaizdžiai. Abiejų kūryba tipiškai postmodernistinė, nors kiekvienas turi savo idėjų ir temų ratą. Ironiškas R. Jakimavičius (“Gyvūnai”, 1994), tuo tarpu D. Laučkaitės-Jakimavičienės lėkštės, dekoruotos dekoliais (“Puolę angelai”, 1997) ir kiti kūriniai ypač subtilūs, rafinuoti, pabrėžtinai elegantiški.
Šalia šių, tradiciją plėtojančių konceptualių darbų, išryškėjo tendencija šmaikštauti, valiūkauti, savo kūryboje akcentuoti fantastinį, žaidybinį pradą. Atviriausiai žaidimo principu savo kūrinius konstravo Nomeda Marčėnaitė ir Jolanta Kvašytė. N. Marčėnaitės natiurmortai, peizažai, bokštai, piramidės ir pan., suformuoti iš ryškiaspalvio molio masės, komponuoti su tokia nemeniška medžiaga, kaip akrilu dažyta fanera, iškelia į pirmą vietą postmodernistiniam menui būdingą desakralizacijos momentą (“Pasaulio sukūrimas”, 1994). J. Kvašytės religinės figūrinės kompozicijos, interpretuojančios sakralias temas (kelias į Golgotą, Nukryžiavimas) pigiomis, netgi suvulgarintomis priemonėmis (ryškiai dažytos šventųjų figūros, žvilgančiomis glazūromis su nuvarvėjimais padengtas kryžius) skatina naujai pažvelgti į per amžius nekvestionuojamas vertybes.
Jaunesnės kartos keramikų Svajonės ir Pauliaus Stanikų bei Onos Grigaitės (1989 m. susibūrusių į grupę “Š.V.”) kūryboje dar labiau išvystytas ironijos, grotesko, amžinų vertybių perkainojimo momentas. Šie dailininkai pasuko radikalesniu keliu, atsisakė dešimtmečiais lietuviams diegto romantizuoto požiūrio į kūrybą, reabilitavo realistines išraiškos priemones. Jų kūryboje apstu klasikinio ir avangardo, rimto ir pramoginio meno apraiškų. O. Grigaitės (g. 1963) natiurmortai, aplieti spalvingomis, žvilgančiomis glazūromis, nė iš tolo neprimena objektyvizuotų popartiškų muliažų, dailininkės darbai žaismingi, emocionalūs, nekeliantys pasidygėjimo natūralizmu (“Natiurmortas su buteliu, 1991). Visai kitokie S. ir P. Stanikų darbai, apeliuojantys į intelektualinį žiūrovo suvokimą, kartais provokuojantys savo natūralistinėmis, net šleikštokomis formomis (nuogų kūnų muliažai).
Kaip ir visoje 10-ojo dešimtmečio dailėje, taip ir keramikoje, aktuali objekto idėja. Objekto vaizdavimas šiuo atveju įvairus - nuo kultinių, sakralių objektų iki masinės kultūros, vartotojiškos visuomenės įvaizdžių ir daiktų. Kurdami objektus, keramikai vengia lietuviams būdingų individualizmo apraiškų, stengiasi suteikti sukurtam kūriniui serijinės gamybos daikto bruožų. Kartais daiktai įauginami į keraminio kūrinio struktūrą (tikra stiklinė R. Jakimavičiaus kompozicijoje “Daiktų gyvenimas”, 1997; vandentiekio čiaupas D. Laučkaitės-Jakimavičienės darbe “Besimaudančios gražuolės”, 1997).
Nuo 9-ojo dešimtmečio Panevėžyje reguliariai pradėti organizuoti simpoziumai įgavo tarptautinio Panevėžio keramikos simpoziumo statusą. Šis renginys turi lietuvių keramikos raidą aktyvizuojančių stimulų. Simpoziumo metu skaitomi teoriniai pranešimai, jam pasibaigus, Panevėžio dailės galerijoje surengiama sukurtų darbų paroda, kuri neretai aplanko ir kitų Lietuvos miestų galerijas. Kadangi Panevėžyje kuriama iš šamoto, simpoziumas paskatino monumentalių, didelio formato darbų atsiradimą. Įsimintinų darbų Panevėžyje sukūrė R. Aleliūnas, E. Čibinskas, A. Keturakienė, R. Skuodis, A. Janušonis, K. Karkaitė-Mazūrienė, R. Jakimavičius. Nuolat vyksta tarptautiniai juodosios keramikos seminarai, rengiami teminiai keramikos simpoziumai įvairiuose Lietuvos miestuose: “Mes” Kaune (1997), “Ornamentas” Vilniuje (1997) ir kt.

Porceliano dirbiniai 1991-2001 m.

“Jiesios” keramikos gamykloje reguliariai organizuojami porceliano seminarai įvardyti “Idėja”. Nuolatiniai šios rūšies keramiką kuriančių susibūrimai skatina porceliano dirbinių plėtotę Lietuvoje. Seminaruose dalyvauja vyresnės kartos keramikai ir ką tik aukštąsias dailės mokyklas baigę absolventai. Jų kūrybos interesų laukas labai platus, tačiau neiškrentantis iš bendrų lietuvių keramikos tendencijų rėmų. Nors porcelianas yra ypač trapi ir lengva medžiaga, tačiau dailininkai jam suteikia kaskart vis kitą pavidalą. Porceliano rafinuotumą ir eleganciją pabrėžė N. Blaževičiūtės ažūrinė kompozicija “Moteris ir gyvūnas” (1991), G. Pinkutės lėkštė, suraišiota iš porceliano plokštelių “Idėja” I (1991), vaiskiai balta, groteskišku piešiniu išmarginta J. Kvašytės “Vaza” (2000). Tuo tarpu T. J. Daunora, J. Adomonis ir dar kai kurie autoriai porcelianą traktuoja kaip sunkią medžiagą, lipdo ir montuoja iš jo blokus ir kitokius geometrinius pavidalus, inžinerines, dizaineriškas konstrukcijas.
Daugeliui keramikų porcelianas yra kaip papildoma medžiaga greta molio, šamoto ir kt. (J. Kvašytė, L. Šulgaitė, D. Laučkaitė-Jakimavičienė). Įsimintinų darbų sukūrė Aldona Višinskienė, Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė, Irena Petravičienė, Živilė Bardzilauskaitė-Ragauskienė, Saulius Dirsė, Ramutė Juršienė. Porcelianas daugeliui dailininkų yra dar viena jų išraišką praplečianti priemonė.

Tekstilė 1991-2001 m.

Pakitusi dailės situacija po nepriklausomybės atkūrimo netruko atsispindėti ir tekstilės kūrinių pobūdyje. 10-ojo dešimtmečio pradžioje šioje srityje pasireiškė tam tikras atoslūgis. Didelio formato, monumentalūs gobelenai, dar 9-ajame dešimtmetyje apsprendę bendrą lietuvių tekstilės panoramą, dabar išvis nunyko. Nustojus gobelenus komponuoti architektūrinėje erdvėje, sumažėjo audžiamų formatai, pradėjo kisti stilistika, nulemta postmodernistinio dailininko žvilgsnio į aplinką. Apie 10-ojo dešimtmečio vidurį tekstilė pradėjo tiestis, ieškoti naujų medžiagų ir išraiškos demonstravimo būdų. Svarbią vietą prisitaikant prie naujų kūrybos sąlygų suvaidino didėjanti galimybė parodyti savo kūrybą užsienio parodose. O tarptautinių parodų pasitaikė įvairių: smulkiosios tekstilės, skiautinių, siuvinėjimo, specializuotų gobeleno ir pan.
Atsivėrę sienos patvirtino seną kaip pats audimas tiesą, kad tekstilė - tai ne tik audimas, bet ir siuvinėjimas, pynimas, aplikavimas, vėlimas, daigstymas, spausdinimas. O kur dar naujõs technikos ir technologijos įsisavinimas, netekstilinės medžiagos (popierius, plastikas, medis, fotografija, stiklas, metalas)! Lietuviai per gana trumpą laiko tarpą įsisavino šiuolaikinės tekstilės sampratą, grįstą postmodernistiniu mentalitetu ir naujoviška kūrinio atlikimo samprata. Moderniame tekstilės kūrinyje etimologiniai ryšiai su tradiciniu audimo menu yra vos juntami, tik punktyriškai nubrėžti - tradicinė technika ir naujos medžiagos arba įprastos medžiagos ir netikėtas jų pateikimo būdas.
Neprarado vertės ir pats audimas. 1998 m. rengimasis Lietuvos gobeleno parodai, kuri turėjo būti parodyta Prancūzijoje (Bretanės provincija, Potivi miestas), o po to keliavusi ir po JAV (Čikaga, Vašingtonas), vertė žymių tekstilininkų pajėgas vėl susiburti ir išausti tradicinių gobelenų (kitokių atlikimo būdų parodos užsakovai nepageidavo). Po užsienio kelionės į Lietuvą sugrįžusi lietuviškų gobelenų kolekcija net keletą kartų (1999, 2000) buvo parodyta lietuvių žiūrovams ir visus privertė įsitikinti, kad turime puikių dailininkų. Po ilgesnės pertraukos pamatėme D. Kvietkevičiūtės, M. Levitan-Babenskienės, L. Aniūnaitės-Kryževičienės, F. Jakubausko, V. Jūrevičiaus, L. Oržekauskienės, Z. Kalpokovaitės-Vogėlienės, B. Vaitekūnienės, V. Laužonytės ir kitų gobelenus. Kūriniai, kurie buvo skirti ne konkrečiai architektūrinei erdvei, tapo kameriškesni, dekoratyvesni, netgi, galima teigti, stilistiškai supanašėjo - juose mažiau savo jausenų ir išgyvenimų demonstravimo, asmeniškumo, savęs atskleidimo (kas buvo gana tipiška 9-ajam dešimtmečiui).
Menine branda pasižymėjo Laimos Ožekauskienės (g. 1959) ir Felikso Jakubausko (g. 1948) kūryba. Abu dailininkai savo kūryboje suderino modernią išraišką su tradiciniais lietuvių liaudies audimo būdais: rinktinių juostų audimu (L. Oržekauskienė) ir ruoželiu (F. Jakubauskas).
Nors beveik išnyko tekstilės užsakymų interjerams sistema, atsirado naujų užsakovų, visų pirma, Bažnyčia. Naujai statomoms arba tikintiesiems grąžintoms bažnyčioms prireikė naujos įrangos. Ne viena tekstilininkė pasišventė bažnytinių drabužių, liturginės įrangos (visų pirma, vėliavų, antepedijų, baldakimų ir kt.) kūrimui (J. Gervytė-Tvarijonavičienė). Nemažai dailininkų įkvėpė pati religinė tema (J. Balčikonio batikų ciklas “Golgota”, 1992-1993). Kai kurie tekstilininkai išaudė gobelenų konkrečioms bažnyčioms (B. Valantinaitės-Jokūbonienės “Prisikėlimas”, 1991 Vytauto Didžiojo bažnyčiai Kaune). Ryškiausias Lietuvos religinės tekstilės pavyzdys - S. Giedrimienės 14 dalių gobelenų ciklas “Kryžiaus kelias” (1996-1999) Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos koplyčiai.
Svarbus vaidmuo tenka jaunųjų tekstilininkų, dar bebaigiančių Vilniaus dailės akademiją (ir Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institutą) veiklai, jų bandymams parodyti neišsenkančias šiuolaikinės tekstilės galimybes. Jaunieji tekstilininkai drąsiai naudoja netekstilines medžiagas: popierių, metalą, šiaudus, medį, fotografiją, dažnai formuoja trimatį pavidalą, kūrinio meninei išraiškai kuria dirbtinę aplinką, pasitelkia specialų apšvietimą, garsinį akompanimentą. Gausus jaunų tekstilininkų būrys, prasiveržęs į tarptautines parodas (2000 m. Talino taikomosios dailės trienalę, 2001 m. Rygos tarptautinę parodą) patvirtina, kad Lietuvos tekstilė turi gerą paraišką ateičiai. Jaunieji ne tik ieško naujų kelių, bet ir stengiasi įsisavinti tradicinius, Lietuvoje užmirštus tekstilės formavimo būdus. 1998 m. gabių tekstilės studenčių kursas, susibūrusių į grupę “Baltos kandys”, kartu su savo dėstytoja E. G. Bogdaniene Anykščiuose suorganizavo tarptautinį veltinio simpoziumą, kuriame tekstilės profesorė iš Kirgizijos S. Bapanova išmokė tradicinio vėlimo rankomis. Jaunųjų ieškojimai ir vyresniųjų sukaupta patirtis leidžia tikėtis, kad lietuviškos tekstilės tradicijos nebus pamirštos.

Metalo dirbiniai 1991-2001 m.

Pagrindinė metalo dirbinių sritis 10-ajame dešimtmetyje - papuošalai. Juos kūrė neypatingai gausi, tačiau savitu stiliumi išsiskirianti dailininkų grupė. Tai jau spėjusios Lietuvos dailės gyvenime įsitvirtinti meninės individualybės: Birutė Stulgaitė, Vytautas Matulionis, Marytė Gurevičienė, Arvydas Gurevičius, Sigitas Virpilaitis, Sigitas Kreivaitis ir kt. Šiems dailininkams būdingas jau anksčiau jų kūryboje suformuotas stilius, išskiriantis juos iš kitų dailės parodose. Buvo ir netekčių. 1995 m. mirė Feliksas Daukantas, iš tėvynės emigravo Lietuvos juvelyrikos lyderis Aleksandras Šepkus. Tačiau savo kūryba vis aktyviau bando įsitvirtinti jaunesnieji - dailininkų poros Jonas Balčiūnas ir Vaidilutė Vidugirytė, Solveiga ir Alfredas Krivičiai, taip pat Eimantas Ludavičius, Indrė Diržienė ir kt. Intriguojantis jaunųjų bandymas desakralizuoti papuošalą, juvelyriniame dirbinyje šalia aukso ir sidabro naudoti plastmasę, medį, kailį, audinį, odą ir kt. Tokie deriniai artimi provokatyviam žaidimui, ironijai, groteskui, būdingam postmodernistinei epochai.
Pagrindinis skiriamasis šio laikotarpio lietuvių juvelyrikos, kurios sąšaukos su vaizduojamąja daile 9-ajame dešimtmetyje buvo akivaizdžios, bruožas yra natūralus įsiliejimas į bendrą lietuvių dailės raidos procesą, kuriam būdinga visiška dailės rūšių ir žanrų niveliacija. Dauguma dabartinių mūsų juvelyrų kalba universalia meno kalba. Jie daro papuošalus, kuriuos tradiciškai galima priskirti juvelyrikos sričiai, ir tuo pačiu kuria trimačius objektus, patį papuošalą traktuoja kaip antifunkcionalų dirbinį, apeliuoja į intelektualinį žiūrovo suvokimo lygmenį (E. Ludavičiaus kompozicija “Pieva”, 2000). Nemažai jų kūrinių sėkmingai galėtų dalyvauti ne tik specializuotose juvelyrikos, bet ir kurios nors kitos dailės srities parodoje. Medžiaga yra tik prasminio klodo įkūnijimo priemonė (tas pats vyksta keramikoje, tekstilėje). Į parodų ciklą “Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio dailė” įjungta paroda “Lietuvos juvelyrika (1990-1999): papuošalai ir objektai” Vilniuje 1999 m. atspindėjo pasikeitusį juvelyrikos pobūdį. Kūrinių, kurie galėtų būti traktuotini kaip juvelyrinis objektas, galima aptikti S. Virpilaičio (“Objektas”, 1992), B. Stulgaitės (“Bažnyčia”, 1999), V. Matulionio (“Partitūra”, 1999), Ž. Bautrėno (“Žiedas” I-II, 2000) ir kitų kūryboje.
Smulkiajai skulptūrinei plastikai, kaip ir anksčiau, stilistiškai artimi Birutės Stulgaitės (g. 1952) skoningi, lakoniški papuošalai, sumontuoti iš keleto plonyčių metalo strypelių ar suraitytos vielos spiralės. Skulptūrinę formą su papuošalo funkcija derina Marytė Gurevičienė (g. 1951) ir Arvydas Gurevičius (g. 1951). Jų papuošalai atlieka asmenybės statusą paryškinančio aksesuaro funkciją. Istorinės reminiscencijos ir šiuolaikinė forma išskiria S. Kreivaičio (auskarai, 1992), S. Virpilaičio (segės, 1991) ir nemažos dalies kitų autorių kūrinius. Plėtodami tradicinio papuošalo formas, kurdami objektus, provokuodami žiūrovą nefunkcionaliais metalo dirbiniais, lietuvių juvelyrai ieško naujų išraiškos būdų.

Gintaro dirbiniai 1991-2001 m.

Lietuvių dailininkų dėmesys gintarui sumenko. Gintaro papuošalai daugiausia liko liaudies meistrų kūrybos sritimi. Tautodailininkai savo dirbiniuose ištikimi iki šiol susiklosčiusiomis gintaro apdirbimo tradicijoms. Jie daugiausia kuria karolius, seges, apyrankes, kaklo papuošalus. Profesionalų juvelyrų kūryboje pasitaiko gintaro pritaikymo atvejų (K. Simanonis, S. Virpilaitis), tačiau daugiau savo kūryboje gintarui pasišventė tik nedaugelis. Birutė Stulgaitė (g. 1952) - viena iš nedaugelio, nuosekliau kūrusi papuošalus su gintaru. Skirtingai nuo F. Daukanto ir K. Simanonio, dailininkė šį mineralą traktavo nesupriešindama jo su metalu, o labai organiškai įjungdama į dirbinio visumą. Juvelyrė gintarą laiko įnoringa ir sudėtinga medžiaga, sunkiai sudarančia su metalu darnų ansamblį. Dėl to neretai gintarą derina su arklio ašutais, jūržole, naudoja odinius raištelius. Kartais smulkiomis gintaro ašarėlėmis nusagsto paprasčiausią lininę virvutę. Tačiau niekad neperžengia ribos, nuo kurios prasideda postmodernistinė provokacija ir antifunkcionalizmas. B. Stulgaitės papuošaluose gintaras kartais apvyniojamas aukso arba sidabro vielele, kad sudarytų tarsi atsitiktinai čia patekusio įspūdį (kaklo papuošalas, 1992; auskarai, 1995).

Odos dirbiniai 1991-2001 m.

Odos dirbinių mene vyko tie patys meniniai procesai, kaip ir kitose lietuvių taikomosios dailės srityse. Ir toliau buvo kuriami tradiciniai odos dirbiniai: knygų viršeliai, albumai, dėžutės, užrašų knygelės ir kt. Plėtoti tradicinę odos dirbinių sritį skatino odininkų nuolat rengiami knygos meno simpoziumai, kuriuose galėjo pasireikšti ir jaunesni dailininkai. Kaip ir kitų sričių dailininkams, taip ir odininkams, atsivėrė tarptautinių parodų durys. Juose teko įsitikinti, kad knygos įrišimo menas pasaulyje labai pasikeitė ir įvairavo nuo tradicinių, amatą fetišizuojančių aptaisų iki grynai konceptualių kūrinių, kurie skiriami ne vartojimui, bet parodoms kaip odos plastika. Šiuolaikiniame odos mene daug šmaikštavimo, ironijos, žaidybinio momento. Savo stilių toliau plėtojo Rimantas Dūda, Rūta Zaturskienė, Elga Boči, Dalia Šaulauskaitė, Zita Kreivytė, Gražina Aleknavičiūtė-Kuprevičienė, Danutė Mertingaitė. Šie dailininkai liko ištikimi techniškai gerai atlikto, autoriaus individualų braižą demonstruojančiam stiliui. 1997 ir 2000 m. Vilniuje buvo organizuoti tarptautiniai odos simpoziumai “Knyga”. 2001 m. Vilniuje organizuota paroda “Dailioji oda Lietuvoje”. Dailiosios odos simpoziumai ir parodos suteikė progą pasireikšti ir kitiems dailininkams - Lolitai Kreivaitienei, Aušrai Vaitiekūnaitei, Ramutei Toliušytei, Aušrai Petroškienei ir kt. Lyginant su užsienio kolegoms, lietuviai mažiau eksperimentuoja, labiau vertina tradicines vertybes dailiojoje odoje.
Beveik buvo išstumti iš interjerų dekoratyviniai odos dirbiniai. Kaunietis Eugenijus Jovaiša liko bene vienintelis odos pano architektūroje kūrėjas. 1991 m. sukurti dekoratyviniai akcentai Palangos poilsio namuose “Linas” buvo paskutinis šio autoriaus darbas visuomeniniame interjere. Savo sugebėjimus dailininkas pritaikė privačių interjerų puošybai. Tokių didelės apimties darbų 10-ajame dešimtmetyje Kaune, Palangoje ir už Lietuvos ribų E. Jovaiša sukūrė nemažai. Galima daryti išvadą, kad odos mene pastarajame dešimtmetyje buvo ne tik praradimų, bet ir atradimų.

Stiklo dirbiniai 1991-2001 m.

10-ajame dešimtmetyje Lietuvoje veikė trys stiklininkystės centrai: Vilniuje (jam atstovauja G. Didžiūnaitytė, A. Žilys, I. Lipienė, D. Ramelis, V. Paulauskas), Panevėžyje (R. Kriukas, V. Venclova), Kaune. Pastarasis miestas, turintis dar ir stiklininkų rengimo centrą - Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institutą, gali pasigirti gausiausiu stiklo dailininkų būriu. Kaune kuria A. A. Daugėla, V. Gutauskas, S. Grabliauskaitė, V. Janulionis, J. E. Kaubrys, R. Mulevičiūtė, A. Rimkevičius. Galima teigti, kad po nepriklausomybės atkūrimo lietuviško stiklo raida suko trimis kryptimis: utilitarumo, t. y. buitinių dirbinių kūrimo, unikalių stiklo dirbinių kūrimo (G. Didžiūnaitytė, A. Žilys) ir eksperimentinės stiklo plastikos keliu, ką ypač plėtojo grupė jaunesniųjų stiklininkų, savo kūrybinį braižą brandinančių Lietuvos stiklo studijose (kurių įkurta 10-ajame dešimtmetyje), užsienio stažuotėse ir kūrybiniuose seminaruose.
Pagerėjusių kūrybinių sąlygų išdava - originaliõs stiklo plastikos kompozicijos, neturinčios nieko bendra su tradicine stiklinių dirbinių paskirtimi. Tai, kas 9-ajame dešimtmetyje vyko Lietuvos keramikoje, kad ir pavėluotai - po dešimtmečio pasiekė stiklininkus. Remigijaus Kriuko (g. 1961) stiklo plastika (“Miražas”, 1992), Vyganto Paulausko (g. 1960) konceptualūs darbai - moters torso pavidalo vaza, stiklinės galvos (“Mano draugas”, 1992; “Vietinis”, 1999) yra neatsiejama nuo bendrų lietuvių taikomosios dekoratyvinės dailės tendencijų. Panašių darbų yra ir daugiau. Lietuvių dalyvavimas tarptautinėse stiklo parodose ir tokių renginių organizavimas Lietuvoje yra meninį stiklą skatinantis faktorius. Dailieji stiklo dirbiniai - viena iš nedaugelio taikomosios dailės sričių, kuri nepatyrė tokių nuostolių, kaip kitos taikomosios dailės šakos.