Lietuvių tekstilė 1900-1939 metais

XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Vakarų Europos tekstilės plėtotę paskatino kitų sričių dailininkų kūryba audimo mene. Vieni pirmųjų jėgas gobelene išbandė Aristide Maillol ir tapytojas Jules Flandrin. Tuo tarpu Lietuvoje amžiaus pradžioje nebuvo tekstilininkų profesionalų. 1900 m. Vilniuje surengtoje baldų ir audinių parodoje buvo eksponuoti tradiciniai liaudiški audiniai, išausti Šėtoje veikusiose audimo dirbtuvėje “Birutė” (dirbtuvę dar 1896 m. įkūrė bankininkas ir dailės mecenatas Juozapas Montvila). Pirmosiose lietuvių dailės parodose profesionalių dirbinių stoką atstojo kaimo audėjų juostos, lovatiesės, staltiesės, prijuostės. Tiesa, 1910 m. Ketvirtojoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje, buvo demonstruoti pagal Kazimiero Stabrausko projektus Sofijos Zyberk-Plater dirbtuvėje netoli Vitebsko išausti kilimai. 1911 m. kaimo audėjų veiklą norėjusios paskatinti dvarininkės subūrė Audimo draugiją. Tolesnę liaudies amatus puoselėjusios draugijos veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Karo metu (1916) Vilniuje, Didžiojoje gatvėje įsteigtuose Darbo namuose, veikė audimo dirbtuvės. Jose buvo audžiamos juostos. Tais pačiais metais organizuotoje Darbo namų meistrų parodoje buvo eksponuota apie 300 juostų. Atsirado norinčių jų įsigyti. Lietuviškų juostų paklausa okupuotame Vilniuje buvo tokia didelė, kad juostų dirbtuves pradėta steigti vaikų prieglaudose. Iš tokių dirbtuvėlių garsiausia buvo veikusi Šv. Mikalojaus prieglaudoje.
Tekstilės padėtis nedaug pakito ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Jokia mokykla, išskyrus keletą amatų ir žemės ūkio mokyklų, nerengė tekstilininkų. Kilimų studija Kauno taikomosios dailės mokykloje (perorganizuotoje iš Kauno meno mokyklos) atidaryta tik 1940 m., prieš pat sovietų okupaciją. Tarp stipendininkų, Švietimo ministerijos siunčiamų mokytis į užsienio dailės mokyklas, neatsirado nė vieno, ketinusio studijuoti audimą.
Lietuvoje tarpukaryje tekstilę kūrė tik dailininkų pora Antanas ir Anastazija Tamošaičiai. Antanas Tamošaitis (g. 1906) Kauno meno mokykloje 1929 m. baigė grafikos specialybę. Domėjosi lietuvių liaudies menu, jį rinko ir fiksavo tuo tikslu rengiamose ekspedicijose. Išmoko austi. Dėstė grafikos metodiką Kauno meno mokykloje ir dailę bei audimo pagrindus iškart keliose specializuotose mokyklose ir Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. 1931-1940 m. dirbo Žemės ūkio rūmų audimo instruktoriumi ir Liaudies meno bei namų pramonės skyriaus vedėju. Žemės ūkio rūmų organizuotuose audimo kursuose mokė moteris austi. A. Tamošaitis buvo įsitikinęs, kad tautinių raštų pagrindu galima kurti modernų meną. Anastazija Tamošaitienė (1910-1991) baigė Kauno moterų dailės darbų mokyklą 1931 m. Nuodugniai studijavo audimą ir rankdarbius Lietuvoje bei užsienyje (Švedijoje). Ne vieną vasarą dėstė audimą ir mezgimą Žemės ūkio rūmų organizuotuose kursuose įvairiuose Lietuvos kampeliuose. 1936 m. Kaune ir 1934-1940 m. Ąžuolų Būdoje veikė privatūs Tamošaičių audimo kursai.
A. ir A. Tamošaičiai projektavo ir audė įvairius tekstilės dirbinius: audinius drabužiams, dekoratyvinę tekstilę (portjeras, užtiesalus, takelius, servetėles, kt.) ir grindų bei sienų kilimus. Vienus darbus dailininkai ausdavo patys, kitus - padedami kursų audėjų. Tamošaičių dirbiniai buvo dekoruojami lietuvių liaudies audinių ornamentais: keturnyčiais ir aštuonnyčiais dimų raštais, rinktinių ir kaišytinių audinių bei juostų dekoru. Kūrinių savitumas atsiskleidė parenkant ornamentus, juos originaliai išdėstant ir savitai stilizuojant - stambinant, smulkinant, keičiant proporcijas. Ne visi kilimai buvo vienodai išraiškingi. Nenatūraliai atrodė milžiniškos tulpių puokštės iš suvalkiečių prijuosčių, įkomponuotos dideliame sienos kilime. Meniškesnės tos kompozicijos, kurių dekoras parinktas iš vienos rūšies liaudies tekstilės (tik juostų arba tik lovatiesių ir pan.). Sumodernintuose liaudiškuose raštuose jaučiama art deco įtaka. Tamošaičiai audė ornamentinius gobelenus (tokiais audiniais buvo apmuštos jų nuosavo namo Kaune, Tunelio gatvėje, sienos. Tačiau figūrinių kompozicijų nekūrė.
A. ir A. Tamošaičiai garsėjo ne tik kilimais, bet ir švietėjiška veikla. Abu buvo liaudies meno puoselėtojai. Tyrinėjo ir populiarino lietuvių liaudies kostiumą: aprašė, sugrupavo apylinkėmis, nupiešė jų pavyzdžius. A. Tamošaitis buvo Žemės ūkio rūmų tęstinio leidinio “Sodžiaus menas” (8 knygos, 1931-1939), populiarinusio liaudies meną, sudarytojas ir redaktorius. A. Tamošaitienė parašė “Mezgimą” (1935), “Mergaičių darbelius” (1937), “Namie austus drabužius” (1937), “Mūsų rankdarbius” (1939). Dailininkų pora surengė keletą parodų. 1935 m. Kaune, Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje organizuota A. Tamošaičio kilimų paroda, o 1935 ir 1938 m. Kaune, Žemės ūkio rūmuose, surengtos abiejų dailininkų parodos. Dailininkai dalyvavo ir pasaulinėse parodose. Tarptautinėje amatų parodoje Berlyne 1938 m. A. Tamošaitienė sėdo prie staklių ir demonstravo, kaip audžia lietuvaitės.
A. ir A. Tamošaičių kilimai buvo vieninteliai profesionaliosios tekstilės dirbiniai tarpukario Lietuvoje. Juos noriai įsigydavo įstaigos, organizacijos, privatūs asmenys. Dailininkų kūryba buvo grįsta tautinio stiliaus plėtote. Jų veikla žadino visuomenės domėjimąsi tautinių audinių grožiu, skatino etnografiniu pagrindu kurti šiuolaikinį meną. Tamošaičių tautiniai kilimai net keletą dešimtmečių į priekį apsprendė liaudiškumo standartus profesionaliojoje tekstilėje.

Lilijana Natalevičienė