D. Gajauskienė. Svečių knygos "Mozaika". 2000 m. Oda, popierius, kartonas. 40x40 cm.

Odos dirbinių raida 

Lietuvos dailės muziejaus odos dirbinių rinkinys (parengta pagal skaitmeninės svetainės http://www.ldm.lt  skyriaus „Rinkinys" http://www.ldm.lt/rinkin.htm informaciją)
Dailininkai, reprezentuojantys odos dirbinius virtualioje ekspozicijoje:

Odos dirbinių raida  (nuo seniausių laikų iki XX a.)
Nuo priešistorinių laikų Lietuvos teritorijoje buvo gaminami įvairūs buitiniai dirbiniai iš odos: apavas, aprangos elementai, krepšiai, arklio pakinktai. Išplitus krikščionybei, pradėtos įrišti spausdintos arba ranka rašytos knygos. Įsigalint dvarų kultūrai, dekoratyviniais elementais imta puošti rūmų ir dvarų interjerus (odiniai tapetai, vadinami kordibanais) bažnyčių altorius. Oda aptraukdavo krėslus ir važiavimo priemones. Iš odos siūtos pirštinės, diržai, rankinukai, gamintos vėduoklės, tabakinės, medžioklės krepšiai.

Knygų įrišimas
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje knygas pradėta įrišti XIV-XV a. Šio dailiojo amato pradininkai Lietuvoje buvo pranciškonų ir bernardinų vienuolynų dirbtuvių vienuoliai. XVI a. pabaigoje-XVII a. susikūrė knygrišių cechai. Gotikiniai knygų viršeliai turėjo ąžuolinių lentų karkasą, trauktą oda. Renesanso laikotarpiu, sumažėjus knygų formatui, lentų pagrindą keitė kartonas. Vietoje odos kartais jį aptaraukdavo aksomu ir kitais puošniais audiniais. Lietuvos knygrišystei didelę įtaką darė italų ir vokiečių knygų įrišimai. Jų įtakoti vietiniai meistrai odinius knygų viršelius puošė dvejopai: reljefiškai įspausdami raštą arba kaustydami viršelį metalo (kalto, lieto arba štampuoto sidabro ar bronzos) apkaustais, kuriuos ruošdavo auksakalių cechai. Reljefiškų įspaudų ornamentas dažnai turėjo architektoninį pagrindą (šoninius apvadus, išryškintą vidurinę dalį), apie kuriuos buvo komponuojamos arabeskos, kaspinų, augalinis arba geometrinis ornamentas, figūriniai motyvai, herbai, įrašai, inicialai, superekslibrisai.
Lietuvoje knygrišystės centras buvo Vilnius. Puošnios Žygimanto Augusto bibliotekos knygos beveik visos yra įrištos LDK sostinėje Vilniuje. Tuo metu Lietuvoje buvo žinomi knygrišiai Grigeris, Matys, Paulius Migdalauskas, Vaitiekus Lietuvis, Jokūbas Morkūnas, laikęs spaustuvę ir knygrišyklą Vilniuje XVI a. paskutiniajame dešimtmetyje. J. Morkūno knygų viršeliai turi kraštinius aprėminimus ir centrinius medalionus su heraldiniais motyvais arba superekslibrisais. Jie puošti vingriu augaliniu ornamentu. Nemažai lietuvių knygrišių dirbo Krokuvoje ir užsienyje. Pirmasis anglų spaustuvininkas, minimas 1480 m. Londone, buvo Jonas Lietuvis, XVI a. II pusėje caro rūmuose Maskvoje knygas rišo Onisimas Radišauskas. Bažnytinių knygų viršeliai buvo puošiami lietomis ar kalstytomis Nukryžiuotojo, angeliukų, šventųjų figūromis.
Barokinių knygų įrišimai masyvesni, ornamentai vingrūs, sodrūs. Klasicizmo laikotarpiu knygų viršelių dekoras tapo santūresnis, lakoniškesnis. XIX a. plito įvairios stilistikos knygų įrišimai. Pradėjus mechanizuotai spausdinti knygas, odinio viršelio reikšmė sumenko. Rankiniu būdu pradėta įrišti tik svarbią funkciją atliekančias arba reprezentacines knygas. Vertingą istorinių įrištų knygų kolekciją turi Lietuvos dailės muziejus.
Kiti odos dirbiniai. Lietuvoje buvo gaminami įvairūs odos dirbiniai. Iš archeologinių radinių žinoma, kad mūsų eros pradžioje Lietuvos gyventojai vartojo išdirbtą odą. Vilniaus Žemutinės pilies ir senojo Arsenalo teritorijoje aptikta XII-XIII a. datuojamo apavo, odinių pakinktų liekanų. Eiliuotoje Livonijos kronikoje minimi lietuviški balnai. Amatininkų odininkų buvo kiekviename mieste, dvare, kaime. XV a. pabaigoje Vilniaus odininkai jau buvo susibūrę į gildiją. 1522 m. Vilniuje įsteigtas batsiuvių, 1542 m. odininkų, 1562 m. balnininkų, vėliau ir kitų odos specializacijų cechai. Daugiausia odos dirbinių gamyba Lietuvoje užsiėmė rusai ir totoriai.
Didžiausią odos dirbinių dalį sudarė apavas. Kaime siūtos naginės, miestiečių apavo formos priklausė nuo konkretaus laikotarpio dailės stiliaus. Turtingesni miestiečiai ir aristokratai avėjo batsiuvių siūtą ir prie aprangos priderintą apavą, būdingą Europos madai. Gotikiniai bateliai buvo smailėjantys, plokščia pakulne, renesansiniai - atviri, plačianosiai, baroko laikotarpio - su masyvia, aukštesne pakulne (vyrų ir moterų), XVIII a. pabaigoje - be pakulnės, suraišiojami raišteliais. Visais laikotarpiais svarbi vyrų kostiumo dalis buvo aukštaauliai batai, kartais su atlenkiamu aulu. Diržais pradėta juosėti jau geležies amžiuje. Diržas buvo skiriamoji kario aprangos dalis. Puošnūs buvo X-XIII a. karvedžių (ypač kuršių) ir žymesnių karių diržai. Nuo XVI a. kaimiečiai ir miestiečiai vyrai bei moterys juosėsi amatininkų darbo diržais, nusagstytais metalinėmis detalėmis.
Odininkai amatininkai gamino išeiginius pakinktus (kasdienius lietuviai darėsi patys). XVI a. dvarų inventoriuose minimi rimoriai - pakinktų dirbėjai, kurie iki XIX a. vidurio dirbo dvaruose, vėliau, po baudžiavos panaikinimo, atidarė savo dirbtuves, turėjo mokinių. Nuo 9 a. Lietuvoje vartotas balnas. Kapavietėse išlikę metalinių balno puošybinių dalių - sagčių, kilpų, apkaustų. XVI-XVIII a. balnai buvo odiniai, auksu ir sidabru siuvinėti, apsiūti brangiu audiniu, dekoruoti įspaustu raštu. Puošniausi buvo didikų ir karvedžių balnai.
Didikų poreikis prabangiems daiktams skatino ir odos dirbinių raidą. XVI-XVIII a. dvarų interjerų sienos buvo apmušamos odiniais apmušalais (vad. kordibanais), gamintais Gdanske arba įvežtais iš Rytų. Kordibanai buvo puošiami reljefiniais ornamentais, tapomi, auksuojami, siuvinėjami. Odą bandyta taikyti ir bažnyčių puošybai. Ypač vertingas eksponatas - vietinio darbo XVIII a. II pusės altoriaus antepedijus saugomas Lietuvos dailės muziejuje. Ornamentuota oda buvo aptraukiamos važiavimo priemonės - važiai, karietų ir bričkų vidus, sėdynių pasostės. Aristokratų pomėgis medžioklei skatino medžioklinių krepšių, ginklų ir peilių įmaučių, odinių gertuvių gamybą. XVII-XVIII a. medžioklės krepšiai buvo su ilga rankena, didoki, patogios formos. Jie buvo puošiami laikotarpio vyraujančio stiliaus augaliniais, geometriniais ir animalistiniais motyvais, figūrinėmis scenomis, inicialais ir kt.

Odos dirbiniai 1932-1939 metais
XX a. I pusėje Lietuvoje gyvavo kelios dešimtys odos dirbtuvių ir knygrišyklų, gaminusių odos dirbinius ir įrišinėjusių knygas. Kaune 4-ojo dešimtmečio pabaigoje dirbo apie 30 knygrišių, kai kurie turėjo nedideles dirbtuves su 2 -3 mokiniais. Tarp jų garsėjo Kauno I valstybinėje amatų mokykloje dirbęs V. Meškelevičius, laikęs dirbtuvę Šančiuose, “Spaustuvės” knygrišyklos vedėjas K. Lazarevičius, “Spaudos fondo” meistras V. Prazdničnas, vakarais dirbęs J. Stuokos knygrišykloje. Jų knygų įrišimai priklausė nuo turimų medžiagų kokybės ir tuo metu vyravusio dailės stiliaus, derinusio modernius elementus su tautinio stiliaus motyvais. 1936 m. “Marginių” bendrovės kvietimu lietuvių meistrus konsultavo iš Estijos atvykęs dailininkas odininkas.
Kaune 4-ajame dešimtmetyje veikė XXVII knygos mėgėjų draugija, kuri nedideliais tiražais leido jaunų dailininkų apipavidalintas ir kokybiškai atspausdintas knygas. Draugijos veikla suvaidino nemažą vaidmenį, keldama to meto Lietuvos poligrafinę kultūrą. 1933 m. draugija surengė pirmąją Lietuvoje meninės knygos parodą. Didžiausioje tarpukaryje odos dirbinių įmonėje “Šatrijoje”, priklausiusioje V. Chodakauskienei, dirbo tik 10 žmonių. 1937 m. “Šatrija” organizavo savo dirbinių parodą, kurioje eksponavo įvairaus asortimento odos dirbinius, puoštus augaliniu, architektūriniu, geometriniu ir figūriniu dekoru, tautine simbolika. 1937 m. kurį laiką “Šatrijai” vadovavo meistras estas, tačiau ir tuo metu buvo propaguojamas tautinis stilius.
Tarpukariu Lietuvoje knygas įrišinėjo vienintelis profesionalas Tadas Lomsargis (1905-1942), 1938 m. baigęs dailiosios odos specialybę Prahos valstybinėje grafikos mokykloje. Pagrindinė dailininko kūrybos sritis buvo meninė knygrišystė. 4-ajame dešimtmetyje jis aptaisė apie 40 knygų. T. Lomsargio sukurtiems knygų viršeliams būdinga lakoniška, racionali, neperkrauta kompozicija, kurios pobūdis atspindi literatūrinio kūrinio esmę. Įrišimai (P. S. Buck “Motina”, 1938; F. E. Sinlapės “Žmonės vasaros naktį”, 1939) stilingi, negausios detalės - įstrižainės, lenktos ir spiralinės linijos, taškeliai, brūkšneliai komponuoti sekant art deco asimetrija, atektoniškumu, nors konstruktyvusis ir racionalusis pradas vyravo. Dailininkas stengėsi pabrėžti natūralias odos savybes, ją minimaliai dažė, dažnai aplikavo kitos spalvos oda, kai kada taikė intarsiją, kartais raižė, detales akcentavo auksu, tamsiu kontūru. Piešinį ir šriftą įspausdavo karštuoju būdu.
Knygų yra įrišę ir kiti dailininkai (pagal G. Bagdonavičiaus projektą įrišta V. Jasėno “Visuotinė meno istorija”, 1927). Tačiau platesnio užmojo ši dailiosios odos sritis tarpukario laikotarpiu neįgavo. Knygrišystė išgyveno demokratizacijos laikotarpį. Knygos buvo spausdinamos masiškai ir nedidelio tiražo vienetiniai įrišimai buvo per brangūs, skirti daugiausia kolekcininkams arba tarptautinėms parodoms. T. Lomsargis yra aptaisęs knygų specialiai joms. Dar studento įrišta W. H. Hudsono “Purpurov? zem?” čekų buvo nusiųsta į Paryžiaus pasaulinę parodą. T. Lomsargio įrištos knygos buvo eksponuotos ir Niujorko pasaulinėje parodoje 1939 m..

Odos dirbiniai 1945-1961 metais
Pokario metais Vilniaus ir Kauno “Dailės” kombinatai ėmėsi atgaivinti šią apleistą dailiųjų dirbinių sritį. Kadangi odininkų profesionalų buvo mažai, odos apdirbimas tapo dirva kitos specialybės dailininkams ir liaudies meistrams. Odos dirbinių sukūrė “Dailės” kombinatuose dirbę dailininkai: Aldona Marija Baltuškienė, V. Gutauskas, Vaclovas Kosciuška, Aldona Pocūtė-Juškevičienė, Kęstutis Žitkus, Zofija Vasilenkaitė-Vainilaitienė. Dailininkai profesionalai pakėlė odos dirbinių meninį lygį, kuriuo rūpintasi jau po 1950 m. taikomosios dailės ir liaudies meno parodos, įvykusios Vilniuje. Veikiant parodai, atkreiptas dėmesys į neaukštą profesinį odos dirbinių lygį.
Reikšmingas vaidmuo, plėtojant dailiąją odą 6-ajame dešimtmetyje, tenka keramikui Voldemarui Manomaičiui (1912-2000). Dailininkas 1950 m. pradėjo dirbti Kauno “Dailės” kombinato odos gaminių ateljė meno vadovu. Tuo metu “Dailės” kombinatuose įvairiuose Lietuvos miestuose gaminti albumai, knygų aplankalai, užrašų knygelės, aplankai dokumentams, dėžutės, rankinukai, piniginės ir kiti galanterijos dirbiniai, kuriems vartota vietinė cheminio ir augalinio rauginimo oda. Puošta įspaudžiant ornamentą klišėmis, pjaustant, dažant, inkrustuojant, deginant odą. Kad įgytų patyrimo, 1953 m. V. Manomaitis lankėsi Estijos odos dirbtuvėse, garsėjančiose senomis šios dailės srities tradicijomis, kvietėsi į Kauną estų meistrus, kurie konsultuodavo Lietuvos odininkus.
V. Manomaičio kaip odininko kūryba plėtojosi nuo perkrauto puošybiškumo iki lakoniškesnės, modernesnės išraiškos. Dailininko albumų, užrašų knygelių ir kitų dirbinių paviršius buvo dekoruojamas grafiniu ir reljefiniu piešiniu, siekiant jo ryšio su daikto paskirtimi ir forma. Buvo paryškinama natūrali odos faktūra, stengtasi pabrėžti specifines medžiagos savybes. Albumas su stilizuotomis siluetiškomis vaikų figūromis, sodinančiomis medelius, eksponuotas 1955 m. Pabaltijo taikomosios dailės parodoje, laikytas dekoro ir dirbinio formos atitikimo pavyzdžiu. V. Manomaičio dirbinių plokštumas puošė lietuviškų verpsčių ir prieverpsčių motyvai, stilizuotos, raiškiu kontūru apibrėžtos figūrinės grupės (albumai «Dvi sesutės», 1958, «Saviveiklininkai», 1960; rankinukai «Teatrinis», 1958; «Šokis», 1959). Kauno «Dailės» kombinato odos dirbiniai, kurių dauguma pagaminti pagal V. Manomaičio etalonus, tarptautinėje Briuselio (Belgija) parodoje 1958 m. pelnė aukso medalį.
Odos dirbinių Vilniaus «Dailės» kombinate sukūrė Feliksas Daukantas. Dailininko padaryti albumai, užrašų knygelės, piniginės, suvenyrai pasižymėjo lakoniška, funkcionalia forma, originaliu, kampuoto piešinio dekoru (kartais komponuotas šriftas), buvo modernūs. Per palyginti trumpą laiką kombinatuose dirbusių profesionalų dėka buvo išplėtota unikali ir mažatiražinė lietuviškų odos dirbinių gamyba. Nemažą šio laikotarpio odos dirbinių kolekciją turi Lietuvos dailės muziejus.

Odos dirbiniai 1962-1975 metais
Serijinės gamybos odos dirbiniai toliau buvo gaminami “Dailės” kombinatuose. Tačiau nuo 1965 m. į Lietuvos meninį gyvenimą įsiliejo pirmieji Estijos dailės instituto Dailiosios odos specialybės absolventai, įgiję specialų šios srities išsilavinimą. Greitai jų pavardes įsidėmėjo dailės parodų lankytojai: Eugenijus Jovaiša, Rūta Gudaitytė-Zaturskienė, Stasys Jančiukas, Ramutė Kupčiūnaitė, Algimantas Šlapikas. Jaunųjų sukurti albumai, užrašų knygelės, dėžutės, įdėklai, knygų aplankalai nors parodose užėmę ir kuklų kampelį, pasižymėjo skoningumu ir atlikimo kultūra.
Dauguma odininkų dirbo “Dailės” kombinatuose ir pedagoginį darbą. Tačiau su jų grįžimu į Lietuvą prasidėjo odos pano pritaikymo interjere etapas. Daugiausia šioje srityje nuveikė E. Jovaiša, per trumpą laikotarpį dekoratyvinėmis kompozicijomis apipavidalinęs Kauno “Baltijos” trikotažo fabriko salę (ciklas “Muzikantai”, 1968), Kauno vaistažolių vaistinę (7 dalių kompozicija, 1970), Palemono kavinę “Lakštingala” (“Naktigonė”, 1971). Odininkai kūrė dekoratyvinius dirbinius, stengdamiesi išryškinti medžiagines odos savybes - jos rupumą, minkštumą, tąsumą. Kūriniai buvo dekoruojami sąlygišku, plokštuminiu ornamentu, kuris buvo išgaunamas spaudžiant klišėmis, deginant, dažant, raižant. Pažymėtinos R. Gudaitytės-Zaturskienės atsiliepimų knygos (1970), A. Šlapiko įdėklai (1970), Zitos Kreivytės dėžutės papuošalams (1973). Pastebimai pakito ir “Dailės” kombinatų serijiniai arba mažatiražiai odos dirbiniai. Jie pakluso bendroms laikotarpio tendencijoms dirbinį dekoruoti apibendrinto piešinio, sąlygiška kompozicija, lakonišku ornamentu.

Odos dirbiniai 1976-1990 metais
Odininkų sukurti albumai, įdėklai, knygų viršeliai, dėžučių komplektai neįmantrių siluetų, saikingo dekoro, pabrėžiantys natūralias plastines odos savybes. Dailininkas, įkūnydamas idėją, operuoja skirtingų spalvų deriniais, saikingu ornamentu, ritmikos charakteriu, įvairiai sugrupuotomis linijomis, faktūriško ir lygaus paviršiaus priešstata, konstrukciniais elementais (užsegimais, surišimais). Taikydami tokias specifines išraiškos priemones, įsimintinų darbų sukūrė Rimantas Dūda, Zita Kreivytė, Danutė Mertingaitė, Dalia Šaulauskaitė, Rūta Zaturskienė, Elga Boči, Lionginas Vasiliauskas, Algimantas Šlapikas. Odininkų skyreliai kasmetinėse respublikinėse taikomosios dailės parodose visuomet traukdavo žiūrovus. Nors jų kūrinius buvo galima įsprausti į bendros stilistikos rėmus - sąlygiškos, apibendrintos, griežtai dekoratyvinės ir tuo pačiu funkcionalios formos pakraipą, tačiau akivaizdu, kad kiekvienas odininkas stengėsi puoselėti individualų stilių. R. Dūdos darbai buvo grafiškesni, labiau išreikšto linijinio prado (knygutės “Vėjas”, 1976), Z. Kreivytė, L. Vasiliauskas (knygučių komplektas “Nida”, 1986) puoselėjo sodresnį, skulptūriškesnį pavidalą, D. Šaulauskaitė (plokštė “Jūra”, 1986), E. Boči (triptikas “Toliai”, 1986) akcentavo skirtingų atspalvių plokštumų derinio emocinį poveikį, D. Mertingaitė kaip meninės išraiškos priemonę traktavo surišimus, kaišymus, perpynimus (dienoraščių komplektas “Nuotaikos”, 1986).
Daugiausia kurta utilitarios paskirties dekoratyvinių dirbinių, ypač knygų įrišimų, albumų, aplankų. Tačiau neapsieita be dirbinių, kuriuose, kaip ir visoje to laikotarpio taikomojoje dailėje, akivaizdi vaizduojamosios dailės įtaka. Ji, pirmiausia, atsiskleidė odos plokštėse, pano, dekoratyviniuose akcentuose, kurie buvo bendras odininko ir architekto darbo rezultatas. Dekoratyvinių pano interjeruose sukūrė Milda Eitmonaitė (Vilniaus oro uosto administracinėse patalpose, 1983), Vladas Jankauskas (Rokiškio vaistinėje, 1985). Daug kūrybinės energijos interjero puošybai atidavė Eugenijus Jovaiša, odos darbais apipavidalinęs Kauno Architektų svetainę (1976), Kauno m. Vykdomąjį komitetą (dab. Kauno savivaldybė, 1978), Jurbarko kultūros namus (1980), Anykščių A. Vienuolio vaistinę (1982), Palangos kavinę “Gabija” (1983), Panevėžio muzikos mokyklą (1988).

Odos dirbiniai 1991-2001 metais
Odos dirbinių mene vyko tie patys meniniai procesai, kaip ir kitose lietuvių taikomosios dailės srityse. Ir toliau buvo kuriami tradiciniai odos dirbiniai: knygų viršeliai, albumai, dėžutės, užrašų knygelės ir kt. Plėtoti tradicinę odos dirbinių sritį skatino odininkų nuolat rengiami knygos meno simpoziumai, kuriuose galėjo pasireikšti ir jaunesni dailininkai. Kaip ir kitų sričių dailininkams, taip ir odininkams, atsivėrė tarptautinių parodų durys. Juose teko įsitikinti, kad knygos įrišimo menas pasaulyje labai pasikeitė ir įvairavo nuo tradicinių, amatą fetišizuojančių aptaisų iki grynai konceptualių kūrinių, kurie skiriami ne vartojimui, bet parodoms kaip odos plastika. Šiuolaikiniame odos mene daug šmaikštavimo, ironijos, žaidybinio momento. Savo stilių toliau plėtojo Rimantas Dūda, Rūta Zaturskienė, Elga Boči, Dalia Šaulauskaitė, Zita Kreivytė, Gražina Aleknavičiūtė-Kuprevičienė, Danutė Mertingaitė. Šie dailininkai liko ištikimi techniškai gerai atlikto, autoriaus individualų braižą demonstruojančiam stiliui. 1997 ir 2000 m. Vilniuje buvo organizuoti tarptautiniai odos simpoziumai “Knyga”. 2001 m. Vilniuje organizuota paroda “Dailioji oda Lietuvoje”. Dailiosios odos simpoziumai ir parodos suteikė progą pasireikšti ir kitiems dailininkams - Lolitai Kreivaitienei, Aušrai Vaitiekūnaitei, Ramutei Toliušytei, Aušrai Petroškienei ir kt. Lyginant su užsienio kolegoms, lietuviai mažiau eksperimentuoja, labiau vertina tradicines vertybes dailiojoje odoje.
Beveik buvo išstumti iš interjerų dekoratyviniai odos dirbiniai. Kaunietis Eugenijus Jovaiša liko bene vienintelis odos pano architektūroje kūrėjas. 1991 m. sukurti dekoratyviniai akcentai Palangos poilsio namuose “Linas” buvo paskutinis šio autoriaus darbas visuomeniniame interjere. Savo sugebėjimus dailininkas pritaikė privačių interjerų puošybai. Tokių didelės apimties darbų 10-ajame dešimtmetyje Kaune, Palangoje ir už Lietuvos ribų E. Jovaiša sukūrė nemažai. Galima daryti išvadą, kad odos mene pastarajame dešimtmetyje buvo ne tik praradimų, bet ir atradimų.

Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė

Lietuvos dailės muziejaus odos dirbinių rinkinys
 Odos rinkinį sudaro per 1000 istorinės ir šiuolaikinės odos eksponatų.
Istorinio laikotarpio odos eksponatų grupėje - religinio turinio knygų (mišiolų, brevijorių, maldaknygių) įrišimai (itin vertingas Vilniaus benediktinų vienuolyno knygų rinkinys).
Saugoma ir medžioklės krepšių.
Vertingiausiu eksponatu laikomas Lietuvos XVIII a. II pusės meistro sukurtas antepediumas. Didžiąją rinkinio dalį sudaro šiuolaikinės odos eksponatai (Kauno bei Vilniaus "Dailės" kombinatų meniniai etalonai - albumai, dėžutės, rankinės, užrašų knygelės, piniginės, suvenyrai, skirti tiražavimui, bei autoriniai dailininkų-odininkų kūriniai (knygos, albumų viršeliai, dėžutės, dekoratyviniai pano, rašomojo stalo komplektai).
Muziejuje saugomos gana gausios odininkų Rimanto Dūdos, Zitos Kreivytės, Elgos Boči ir kelių kitų dailininkų-odininkų darbų kolekcijos.

Virtualios ekspozicijos odos dirbinių sąrašas

Danutė Mertingaitė - Gajauskienė

Aleksandras Kėželis

Lolita Tarbūnaitė-Kreivaitienė

Dalia Šaulauskaitė

Algimantas Šlapikas