Taikomoji dekoratyvinė dailė 1976-1990 metais

Šio laikotarpio taikomosios dailės raida sutapo su bendromis lietuvių dailės plėtotės tendencijomis. Pokyčiai visuomenės dvasinėje struktūroje, didesnis dėmesys technikai ir ekologijai, labiau įsisavintas vakarietiškos dailės kontekstas sąlygojo naujų temų ir dėmesio žmogaus egzistencinei aplinkai atsiradimą. Lyrines ir poetines ankstesniojo laikotarpio metaforas dailės kūrinyje pamažu keitė dramatiškesnės ir labiau išgyventos, kuriose stipriau pasireiškė autoriaus subjektyvumas. Sustiprėjo vaizduojamosios dailės poveikis taikomajai dekoratyvinei, pasireiškęs naujomis ir įvairesnėmis temomis, kūrinio traktavimu kaip savo išgyvenimų reiškimo objekto. Tekstilės ir keramikos kūriniuose prabilta apie konfliktišką individo santykį su tikrove ir kultūra, jo dvasinę patirtį, asmeninius išgyvenimu. Šiame laikotarpyje išsivystė taip vadinamų parodinių arba konceptualių taikomosios dailės kūrinių kryptis, kurių taikomoji funkcija liko tik menama, o jie, kaip ir tapybos ar grafikos darbas, buvo kuriami specialiai parodai.
Sovietinėje lietuvių dailėje ilgam buvo įsitvirtinęs skirstymas į aukštesniuosius - vaizduojamuosius ir žemesniuosius - taikomuosius menus. 8-jo dešimtmečio pabaigos - 9-ojo dešimtmečio taikomojoje dailėje pradėta nuosekliai kovoti su tokiu požiūriu ir bandyta įtvirtinti taikomosios dailės kaip lygiavertės menininko veiklos sampratą. Keramikos ir kitų taikomosios dailės šakų priskyrimas žemesnei kategorijai jai netgi pravertė - nebuvo tokios griežtos ideologinės konjunktūros. Lietuvos dailės muziejaus fonduose iki 1990 m. ne tiek daug politiškai angažuotų keramikos darbų. Galbūt dėl menkesnės politinės priežiūros 9-ajame dešimtmetyje taip plačiai išbujojo konceptualioji keramika.
Nors taikomosios dailės raida buvo nuosekli ir nekomplikuota, tačiau nevienalytė stiliaus ir kūrėjų individualybių požiūriu. Kaip ir ankstesniais periodais, vyravo keramika ir tekstilė. 1979 m. įsteigus stiklo specialybę Lietuvos valst. dailės instituto Kauno skyriuje, sustiprėjo stiklininkų pozicijos. Daugiau sukurta stiklo, odos ir metalo dirbinių. Aktyviai reiškėsi vyresniosios ir viduriniosios kartos dailininkai, įsilieję į lietuvių dailę 6-7-ajame dešimtmečiais. Tačiau pagrindines menines tendencijas diktavo jaunesni ir jauniausieji, kurių pastangomis atsinaujino lietuvių keramika, tekstilė, juvelyrika. Lietuvių dailininkai sėkmingai atstovavo mūsų taikomajai dailei tarptautinėse parodose Faenzoje, Valorise, Jablanece, Lodzėje, Erfurte ir kt. Keramikė Marija Bankauskaitė 1976 m. tarptautinėje keramikos bienalėje Valorise (Prancūzija) už skulptūrinės keramikos diptiką “Jūros gyvūnai” (1973) apdovanota parodos diplomu. 1980 m. Salvinijos Giedrimienės gobelenas “Pralekiantis ekspresas” (1980). pelnė Didįjį prizą Erfurto socialistinių šalių taikomosios dailės kvadrienalėje. Greta kasmetinių respublikinių taikomosios dailės parodų pradėtos rengti specializuotos teminės ekspozicijos “Žmogus ir aplinka” (1986 m.).
Reikšmingais įvykiais tapo autorinės Vaclovo Miknevičiaus (1980, 1990 pomirtinė) seserų Giedrės ir Ramutės Jasudyčių (1982), Voldemaro Manomaičio (1982), Honoratos Razmienės (1982), M. Bankauskaitės (1983), Genovaitės Jacėnaitės (1983), Onos Kreivytės-Naruševičienės (1986), Irenos Vabalienės (1986), Onos Pučkoriūtės-Baliulevičienės ir Broniaus Baliulevičiaus (1986), Kazimiero Simanonio (1987), Salvinijos Giedrimienės (1989) ir kitų parodos. 1981 m. Liucija Šulgaitė, o 1984 m. Bronė Valantinaitė-Jokūbonienė ir Algirdas Laucius surengė parodą Maskvoje. Kone kiekvieną svarbesnį visuomeninį interjerą papuošė meno kūriniai: Vilniaus universiteto senuosius rūmus, rekonstruotus Valstybinį akademinį ir Jaunimo teatrus, naujai pastatytus rajoninius kultūros rūmus Kupiškyje, Pasvalyje, Švenčionėliuose, Mažeikiuose. Buvo kompleksiškai apipavidalinta visuomeninių interjerų: buv. LKP CK rūmai (dab. LR Vyriausybės, 1982), buv. LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo rūmai (dab. LR Seimo, 1982), Vidaus reikalų ministerijos Kultūros ir sporto rūmai (1982-1983), kt.

Keramika 1976-1990

Tai labai svarbus lietuvių keramikos raidos etapas, nubrėžęs pagrindines šiuolaikinės lietuvių keramikos raidos gaires. Susiformavo daugelio keramikų kūrybinis braižas. Stabilias pozicijas užėmė Liucija Šulgaitė, Marija Bankauskaitė, Ona Kreivytė-Naruševičienė, Danutė Gobytė-Daunorienė, Aldona Degutytė-Švažienė, Aldona Ličkutė-Jusionienė, Danutė Eidukaitė, Juozas Adomonis. Šios dailės šakos atsinaujinimui ir taip vadinamosios konceptualiosios (dar vadintos parodine, kamerine) keramikos susiformavimui aptariamu laikotarpiu pagrindus padėjo Kristinos Karkaitės-Mazūrienės, Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės, Noros Blaževičiūtės ir grupės jaunesniųjų (Ryto Jakimavičiaus, Viktorijos Karatajūtės, Gintės Pinkutės, Marijos Kiauleikytės, Džiuljetos ir Gvido Raudonių, Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės, Valerijos Juršienės, Laimos Matijošaitytės, Jovitos Laurušaitės, Jono Arčikausko, Romo Sakalausko ir kitų), aktyviai besireiškusių 9-ajame dešimtmetyje kūryba.
Šio laikotarpio keramika žymiai įvairesnė nei ankstesniųjų etapų. Greta jau anksčiau vyravusios buitinės, interjero ir eksterjero keramikos vis labiau įsigalėjo specialiai parodoms kuriamos dekoratyvinės kompozicijos, nieko bendra neturinčios su tradicine keramikos paskirtimi. Kelią joms grindė išplėtoto siužeto A. Ličkutės-Jusionienės reljefinės plokštės (ciklai “Laimė”, I, II, 1977; “Agresija”, 1978), siurrealistinei estetikai artimos L. Šulgaitės kompozicijos su autorės veido ir rankų išliejomis (“Pantomima” III, 1977), A. Degutytės-Švažienės skuptūriškos dekoratyvinės lėkštės (“Sūkurys”, 1977), J. Adomonio dekoratyvinės kompozicijos (pano “Mėtos” kavinėje, 1976), G. Jacėnaitės (“Jaunas klounas”, 1978) ir Nijolės Liatukaitės (”Skulptūrėlė”, 1976) valiūkiškos žmogučių figūrėlės.
Nors visą laikotarpį liko aktualus gerai įvaldyto amato demonstravimas (meniški ir techniškai atlikti Algirdo Lauciaus, M. Bankauskaitės, V. Miknevičiaus, Giedrės Jasudytės, Julijos Kačinskaitės-Vyšniauskienės, Lidijos Kuzmienės, Elenos Tulevičiūtės-Venckevičienės indai bei jiems naują prasmę suteikiantys konceptualesni Gedimino Šibonio ir Egidijaus Šimatonio darbai), tačiau vis dažniau molis ar kita keraminė medžiaga pradedama netradiciškai apdoroti. Ji voluojama į ploną lakštą, po to pjaustoma, iš stačiakampių atraižų formuojamas “nekeramiškos”, kvadratinės struktūros (Evos Tomaš “Dekoratyvinių kubų kompozicija”, 1975) ar kitokie daiktai (V. Karatajūtės kompozicija “Plunksnos”, 1980). Paklūstant vėlyvojo modernizmo stilistikai, keraminis dirbinys gniuždomas, spaudžiamas, skeliamas, plėšiamas (Audronės Skarbaliūtė “Vaza”, 1976; Pranės Janulevičienės “Dekoratyvinė keramika”, 1977 L. Šulgaitės “Kriauklytės”, 1978). Galų gale atsigręžiama į senųjų civilizacijų arba istorinių dailės etapų keramikos technologijas: Egipto pastą, Wedgwoodo akmens masę, japonų raku keramiką, juodąją keramiką, inkrustavimą spalvoto molio mase, dekoravimą romėniškuoju laku. Šiuos ir kitus būdus išbandė L. Šulgaitė, E. Talmantas, K. Karkaitė-Mazūrienė, G. Jacėnaitė, O. Kreivytė-Naruševičienė, Teresė Jankauskaitė, Rimantas Sakalauskas ir kt.
Konceptualios keramikos susiformavimą menotyrininkai sieja su vaizduojamosios dailės integracija į taikomąją dekoratyvinę, autoriaus siekiu užimti vaizduojamosios dailės kūrėjo poziciją ir kūrinyje išreikšti tokias idėjas ir siekius, kurios iki tol laikytos nebūdingomis taikomajai dailei. Tokios kompozicijos nepasiduoda skirstymui pagal tam tikrą, anksčiau priimtą stiliaus klasifikaciją (geometrinės ar organinės, erdvinės arba plokštuminės struktūros požymius). Stiliaus požiūriu konceptuali keramika tokia pat individuali, kaip skulptūros ar tapybos darbai. Galima įžvelgti tam tikras idėjas ir temas, būdingas 8-9-ojo dešimtmečių keramikai. Tai būtų kultūros ir civilizacijos tema pačia plačiausia prasme - žmogaus likimas jį supančiame pasaulyje, istorinės atminties (istorinės dailės stilių įvaizdžių ir formų, egzotiškų kultūrų pavidalų) interpretavimas. Nors tuo metu apie postmodernizmą beveik nekalbama, tačiau idėjų ir temų atrankoje akivaizdus retrospektyvizmas ir stilistinis margumas, kurie laikomi būdingiausiais potmodernizmo bruožais.
Egzotiškų kraštų ir tam tikrų dailės epochų stilistika (motyvai, ornamentai, labiausiai išplitę įvaizdžiai) plėtoti J. Laurušaitės, R. Sakalausko, J. Arčikausko, R. Jakimavičiaus darbuose. Ryškėjantys lietuviškos konceptualiosios keramikos bruožai labiausiai 9-ajame dešimtmetyje atsiskleidė Noros Blaževičiūtės, Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės, Kristinos Karkaitės-Mazūrienės kūriniuose. N. Blaževičiūtė (g. 1947) nuosekliai eksploatavo ironiškąjį, žaismingą pradą, kurdama ištisus gyvūnų - karvių, triušių, paukščių kompozicijų ciklus (“Saulėta diena”, 1983). Sakralusis momentas (molio kaip stabilios, “amžinos” medžiagos, žemiško meno) čia buvo supriešinamas su valiūkavimu, vaikystės prisiminimais, žaidybiniu momentu. Ši tendencija vėliau lietuvių keramikoje ras plačią dirvą. A. Jonuškaitės-Šaltenienės (g. 1943) pozicija visai priešinga nei N. Blaževičiūtės. Dailininkės žvėrelių ir kitokių skulptūrinių padarų kompozicijos (“Miško ilgesys”, 1983; “Šuolis”, 1986) - tai mąslus žvilgsnis į pasaulį, keliantis daugiaprasmes asociacijas. Metaforų gausa išskirtina ir K. Karkaitės-Mazūrienės (g. 1948) kūryba, grįsta įvairiai sukonstruotais, išklypusiais, nestabiliais daiktais ir keistais raštais išmargintais gamtos dariniais (“Objektas”, 1979; “Lašai”, “Vaza su kopėčiomis”, 1986), kurių forma, dekoras, pakrypimas, tarpusavio deriniai daug pasako apie pastovumo, tvirto pagrindo po kojomis ilgesį.
Kaip niekad daug keraminių pano, plokščių ir kitų dekoratyvinių akcentų papuošė visuomeninius interjerus. Kai kurie dailininkai visą kūrybinę energiją skyrė interjerinei keramikai (Elvyra Petraitienė ir Skirmantas Petraitis-Petrauskas). Paminėtini J. Adomonio pano ir indai Vilniaus “Mėtos” kavinėje (1976), Sigito Jarmalavičiaus pano “Medžiai” (1977) Lietuvos aklųjų draugijos Vilniaus įmonės valgykloje, Aldonos Visockienės ir Antano Visockio pano Kuršėnų III vidurinėje mokykloje, Vlado Petravičiaus dekoratyvinė pertvara Klaipėdos “Debreceno” restorane (1978), D. Eidukaitės pano “Raigardas” Druskininkų sanatorijoje “Vilnius” (1982), A. Ličkutės-Jusionienės pano Kupiškio kultūros namuose (1984), Konstancijos Dzimidavičienės pano (1984) Palangos poilsio namų “Linas” gydomojo komplekso baseine ir pano “Aukojimas” (1990) Palangos poilsio namuose “Neringa”.

Porcelianas 1981-1990

1974 m. “Jiesios” keramikos gamykloje pradėtas steigti eksperimentinis kaulo porceliano gamybos baras, kuris vėliau pertvarkytas į kaulo porceliano gamybinę tyrimų laboratoriją. Kol technologai eksperimentavo ir ruošė porceliano masės gamybos technologiją, gamyklos dailininkės Irena Petravičienė ir Aldona Višinskienė kūrė pirmuosius porceliano servizų (servizai “Modern” ir “Klasika”, 1978; “Ampyras”, 1984) ir kitokių dirbinių (lėkštelių, vazelių, dėžučių, žvakidžių, papuošalų) etalonus, kurie su pakeistu dekoru kuriami iki šiol. Naujų servizų sukūrė vėliau gamykloje pradėję dirbti Živilė Bardzilauskaitė-Ragauskienė, Ramutė Juršėnienė, Valerija Liaugaudienė, Z. Vaškevičienė, taip pat Gražina Stungurienė, Gražina Vanagienė ir kt. 1981 m. baigtas statyti modernus kaulo porceliano cechas ir pradėtas serijiniu būdu gaminti porcelianas “Jiesios” servizuose ir pavieniuose induose akivaizdžios įvairių stilių (rokoko, klasicizmo) interpretacijos. Pagausėjus dirbinių, servizuose plėtotos ir modernesnės - funkcionalizmo, art deco formos. Šiuo požiūriu “Jiesios” pramoniniai dirbiniai, išsiskiriantys peršviečiama, plona šuke, gelsvai baltu atspalviu, atliepia bendroms pramoninio porceliano raidos tendencijoms.
Tačiau visai kitokie yra dekoratyviniai darbai, sukurti porceliano seminaruose ir simpoziumuose, rengiamuose “Jiesioje” iki šiol. Pavienių porceliano darbų buvo sukurta dar 7-8-ajame dešimtmečiais, tačiau ne Lietuvos, bet Leningrado arba Rygos porceliano fabrikų bazėje. Rygoje iš kietojo (arba tikrojo) porceliano kūrė Liucija Šulgaitė, Juozas Adomonis, Egidijus Talmantas. Daugiausia porceliano dirbinių iki “Jiesios” porceliano cecho atidarymo buvo sukūrusi L. Šulgaitė. 7-8-ojo dešimtmečio dekoratyvinėse lėkštėse, plokštėse ir kompozicijose autorė ryškino porceliano trapumą, baltos spalvos vaiskumą, eksperimentavo, bandydama atgaivinti praeities epochų technologijas (“ryžio grūdo”, nėrinių ir audinių panaudojimą). Šie eksperimentai dailininkei padėjo įgyvendinti savo sumanymus porceliano simpoziumų Kaune metu. Kompozicijų iš kaulo porceliano - šios trapios ir nelengvai pasiduodančios menininko sumanymams medžiagos sukūrė Irena Petravičienė, Lilija Olšauskienė, Aldona Višinskienė, Virginija Jasiūnaitė-Juršienė, Valerija Liaugaudienė, Nijolė Šulcaitė-Vaškevičienė, Viktorija Karatajūtė, Marija Kiauleikytė, Gintė Pinkutė, Erika Vaivadaitė ir kt.
Porceliano kompozicijose vyravo tos pačios meninės tendencijos, kaip ir visoje to meto keramikoje - polinkis į konceptualumą, laisvas dirbinio formavimas, prasminio prado, kuriam paklūsta medžiaga, akcentavimas. Kaip visoje keramikoje, taip ir porceliano dirbiniuose dažnai lipdyta forma derinta su kitokiu apdorojimo būdu - žiedimu, liejimu. Jei to reikalavo kūrinio idėja, porcelianas viename kūrinyje derintas su kitomis, grubesnėmis medžiagomis, pvz., su akmens mase (L. Šulgaitės “Dviejų jėgų sandrauga”, 1986), šamotu (A. Ličkutės-Jusionienės “Mano namai”, 1986). Grynai funkcionalių dirbinių mažai (E. Vaivadaitės “Servizas kavai”, 1986). Net porcelianiniai servizai, demonstruoti parodose, turėjo antifunkcionalistinių bruožų, buvo provokatyvūs, konceptualūs (V. Liaugaudienės “Servizas”, 1988, R. Jakimavičiaus “Vyno ąsočiai”, 1990). Porcelianas praturtino lietuvių keramikų išraiškos skalę, leido praplėsti prasminį kūrinio klodą.

Tekstilė 1976-1990

Tai lietuvių tekstilės brandos periodas, kuriuo įsisavintos naujos temos ir formos naujovės. Aktyviai reiškėsi įvairių kartų tekstilininkai: greta vyresniųjų J. Balčikonio, V. Daujoto, M. Švažienės, B. Valantinaitės-Jokūbonienės R. Jasudytės sėkmingai kūrė viduriniosios (D. Kvietkevičiūtė, M. Šimelis, Z. Alinskaitė-Mickonienė, R. Sipavičiūtė, J. Urbienė, Z. Kalpokovaitė-Vogėlienė) ir jaunesnės kartos (S. Giedrimienė, F. Jakubauskas) tekstilininkai.
8-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje susiklostė lietuvių tekstilės skiriamieji bruožai. Gobeleną dailininkai traktavo kaip savo išgyvenimų ir idealų deklaravimo priemonę. Sustiprėjo kūrinių prasminis kryptingumas. Nusistovėjo medernumo ir tradicijos santykis. Tipingame lietuviškame gobelene vyravo ritminė struktūrinė vaizdo sankloda, plokštuminė erdvės traktuotė. Dažnai visa erdvė buvo skaidoma į ritminius struktūrinius dėmenis, kurių dėka motyvai su fonu betarpiškai susiliedavo. Pabrėžtas ritminis pradas, subtili artimų tonų spalvų gama suteikdavo kūriniui muzikalumo, lyriškumo, poetiškumo. Būdingais lietuviško gobeleno kūrėjais ir šiame etape galima laikyti Juozą Balčikonį ir Bronę Valantinaitę-Jokūbonienę. J. Balčikonis ir šiame laikotarpyje toliau plėtojo jau ankstesniuose darbuose pradėtą konstruktyvios, ritmiškos struktūros kūrinio liniją. Ciklas “Metų laikai” I-IV (1975-1980) ir “Apmąstymai apie Visatos žiedą” (1983) - tai sodrių, plastiškai aktyvių, tapybiškų gobelenų pavyzdžiai. B. Valantinaitės-Jokūbonienės kūrybos savitumas atsiskleidė gobelenuose “Keliai” (1977), “Ąžuolai” II (1982) ir “Jaunuolynas” (1983; abu - LKP CK mažojoje posėdžių salėje, dab. LR Vyriausybės rūmai). Už du pastaruosius 1985 m. dailininkė buvo apdovanota TSRS Dailės akademijos sidabro medaliu.
Į erdvės perteikimo plokštumoje problemas šiuo laikotarpiu gilinosi M. Švažienė. Ji drąsiai laužė nusistovėjusį gobeleno stačiakampį į atsajas, iš šonų pritvirtinamas dalis, siekdama keliaplanės gilumos įspūdžio (“Žiema”, 1976). Perteikti gilumą bandė dinamiškai formuodama plokštumos struktūrą (“Erdvėje”, 1977). Dinamiškos ir statiškos erdvės priešpriešos įspūdžiu savo kūrybą tuo metu grindė Salvinija Giedrimienė (g. 1948). Viename įspūdingiausių lietuvių gobelenų “Pralekiantis ekspresas” (1980) tekstilininkė sugretino erdviškai tikslaus idiliško peizažo intarpus su dekoratyviai traktuota “ekspreso” juosta. Šis principas S. Giedrimienės buvo plėtojamas ir tolesnėje kūryboje. “Kintančiuose motyvuose” (1982; Pabaltijo taikomosios dailės trienalės 1982 m. medalis) efemeriški erdvės plotai derinami su ryškiai mėlynomis, dekoratyviomis properšomis, ryškiomis neono juostomis. Gobelenuose “Juostuotas audinys” (1986) ir “Languotas audinys” (1987) pro ryškius, žemaičių audinių koloritą primenančius spalvų plotus besiskverbią vaizdiniai motyvai stiprina kūrinio prasmines užuominas apie amžino ir laikino sandūrą.
Sudėtingas žmogaus egzistencijos problemas sprendė Danutė Kvietkevičiūtė (g. 1939), pirmoji iš lietuvių tekstilininkų apnuoginusi žmogaus vizijų, sapnų, pasąmonės pasaulį. Dailininkės gobelenuose subtiliai, tarsi poezijoje lyrinio herojaus balsu prabylama į žiūrovą. Savita gobelenų kompozicija, sudaryta tarsi iš pabirų, atsietų vaizdinių elementų, kuriuos jungia vientisas koloritas, pabrėžtinai ritminis pradas arba ryškiai išreikšta kūrinio idėja. Tokie yra gobelenai “Duonos žydėjimas” (1977), “Minties greičiu” (1978), “Karo metų rauda” (“Gyventi”I, 1980), “Gyventi” II (1981-1982).
Zita Alinskaitė-Mickonienė (g. 1939) - viena iš nedaugelio, bandžiusių apriboti meninę išraišką nuo siužetinės linijos. Jos gobelenai “Išeinantis kalnas” (1980), “Jūros balsas” (1982), “Žemės ritmai” (1983), “Gimtoji žemė Sūduva” (1986) - tai kūriniai, kuriuose minimaliomis priemonėmis atskleidžiamas savitas pasaulėvaizdis. Plastinės kalbos minimalizmo tendencijos būdingos ir Honoratai Razmienei (g. 1930). Tekstilės kompozicijose iš lino “Rugių žydėjimas” (1983), “Dekoratyvinis” (1985), “Duona” (1985) nėra iliustratyvaus temos plėtojimo, apsiribojama skirtingų paviršiaus faktūrų išraiškos, grubaus lininio audinio iškalba. Savitai šiuo laikotarpiu atsiskleidė Zinos Kalpokovaitės-Vogėlienės (g. 1941) kūryba. Išbandžiusi griežtai geometrinės struktūros kompozicijų įtaigą, dailininkė atsidėjo subtilios tapybiškos išraiškos gobelene ieškojimams. Tokiuose darbuose operuojama tapybiškais abstrakčių formų deriniais, jų proporcijomis, kontrastais bei niuansais. Vyrauja sodrūs, tapybiški tonai, perteikiantys nuotaiką ir kūrinio idėją. Vienas po kito buvo nuausti “Nerimas” (1987; Pabaltijo taikomosios dailės trienalės medalis?), “Nakties šviesoje” (1987), “Lemtis” (1988).
Toliau “Kovų su kryžiuočiais” ciklą tęsė Ramutė Jasudytė (g. 1930), užbaigusi paskutinę ciklo dalį “Sesulės” (1976-1978) ir ta pačia stilistika išaudusi ciklą “Lietuva” (1979-1983). Istorinės temos versiją dailininkė papasakojo tautosakos personažų lūpomis, nekonkretindama veiksmo vietos ir laiko, pateikdama savitą, supoetintą temos interpretaciją. Šiuo laikotarpiu brendo Felikso Jakubausko (g. 1949) kūryba. 1980 m. baigęs Aukštąją taikomosios dailės mokyklą Budapešte, pradžioje dailininkas kūrė siužetinius gobelenus, individualiai interpretuodamas literatūrinę fabulą (“Stiklo karoliukų žaidimas”, 1985; “Virš mano slėnio juodas debesis”, 1987), vėliau linko į santūresnę išraišką. Apribojant meninę kalbą svarbi buvo tekstilininko smulkioji tekstilė, išausta 9-ajame dešimtmetyje (“Ražienos”, 1983). Zofija Vasilenkaitė-Vainilaitienė (g. 1928) buvo viena iš nedaugelio, formavusi vaizdą kilime reljefiškai, autorinės rištinės technikos būdu (“Poezija”, 1980). Mina Levitan-Babenskienė (g. 1932) visą kūrybinę energiją skyrė architektūrinės tekstilės kūrmuii (“Himnas saulei”, 1977 Maskvos onkologiniame centre; “Erdvinė kompozicija”, 1980 Maskvos olimpiniame spaudos centre). Reikšmingų tekstilės darbų šiame laikotarpyje sukūrė Aušra Tuminaitė-Kučinskienė (“Eglė žalčių karalienė”, 1978, Klaipėdos santuokų rūmuose), J. Urbienė (“Laiko tėkmė. Žalgiris”, 1977, Trakų pilyje), Eugenija Jasiūnaitė (“Šventė”, 1978), Zinaida Dargienė (“Laiko sąskambiai”, 1982), M. Šimelis (“Vaidinimai”, 1982, Valstybiniame jaunimo teatre) Birutė Vaitekūnienė (“Keturi vakarai teatre”, 1986), Irena Vabalienė (“Ramuma”, 1982).
9-asis dešimtmetis - smulkiosios tekstilės gimimo laikotarpis. 1983 m. Vilniuje buvo surengta pirmoji tekstilės miniatiūrų paroda. Pradžioje dailininkai audė miniatiūrines didelio formato gobelenų kopijas. Vėliau buvo perprasta tekstilės miniatiūros specifika ir šioje srityje įsivyravo eksperimentinė dvasia. Smulkus tekstilės dirbinys tapo eksperimentų objektu. Dailininkai pradėjo kurti trimatę plastiką, išbandė netekstilines medžiagas (medį, metalą, stiklą, popierių), prisiminė primirštą aplikaciją, pynimą, nėrimą ir kt. Įtaigių, įsimenančių tekstilės miniatiūrų sukūrė D. Kvietkevičiūtė, Z. Kalpokovaitė-Vogėlienė, F. Jakubauskas, D. Buivydaitė-Aleknienė, J. Urbienė, V. Jūrevičius, R. Sipavičiūtė, B. Sarapienė, D. Verseckaitė-Brogienė, M. Sinkevičienė, B. Lapinskienė, D. Šimelienė ir kt. Smulkioji tekstilė paskatino eksperimentus ir naujų išraiškos kelių ieškojimą.

Medžio dirbiniai 1976-1990

Beveik išnyko iš parodų salių unikalūs baldai, išskyrus pavienius bandymus kurti šios rūšies dirbinius ir bandyti jiems suteikti autoriaus stiliaus individualumo. Tai Jūratės Bučmytės (g. 1958), Alberto Krajinsko (g. 1956), Petro Šaulio (g. 1957) unikalių baldų pavyzdžiai. Ir toliau baldus serijinei ir masinei gamybai gamino vienintelis tuo metu Lietuvoje Baldų projektavimo ir konstravimo biuras Vilniuje. Svarbesni to laikotarpio biuro dizainerių projektai - baldai Maskvos olimpiniam kompleksui (archit. Algimantas Stapulionis, 1980; kiek vėliau pritaikyti ir Lietuvos viešbučiams), baldai rekonstruotam Valstybiniam akademiniam dramos teatrui (archit. Valerija Cukermanienė, 1980-1981), Eugenijaus Cukermano, Brigitos Adomonienės, Tado Baginsko, Florentinos Neros Nesavienės, Liucijos Zaveckienės įvairūs baldų projektai pramoninei gamybai, tipiniai baldai mokykloms ir darželiams. Lyginant su 7-uoju dešimtmečiu, dabartinio etapo baldai buvo patogesni, komfortiškesni, ne tokios asketiškos išvaizdos kaip anksčiau, labiau individualizuoti.
Aptariamuoju laikotarpiu sumažėjo dekoratyvinių medžio drbinių interjere. Vienas iš nedaugelio buvo Laimučio Ločerio išdrožtas medžio reljefas “Neringos” viešbutyje Vilniuje (1977).

Metalo dirbiniai 1976-1990

Metalo dirbiniai, kaip ir bet kuri kita to laikotarpio taikomosios dailės šaka, pakluso bendroms dailės tendencijoms kurti labiau individualizuotą, laikotarpio estetinius kriterijus atitinkantį meną. Sustiprėjo retrospektyvinės, neoromantinės tendencijos. Jau 8-ojo dešimtmečio papuošaluose pradėjo ryškėti antifunkcionalistinės tendencijos. 7-ojo dešimtmečio minimalistines formas keitė rafinuotos, įmantrios, labiau individualizuotos, grįstos istorinės dailės studijomis ir archainių kultūrų atspindžiais. 8-ojo dešimtmečio viduryje ėmė slūgti dailininkų susidomėjimas gintaru. Kazimieras Simanonis (g. 1937) pasišventė naujiems formos ieškojimams, eksperimentavo su brangiais ir pusbrangiais akmenimis (agatu, chrizoprazu, malachitu), kuriuos dažniausiai derino su sidabru. Dailininko koncepcija buvo grindžiama secesijos papuošalo principu, pagal kurį dirbinyje turėjo būti išryškintos plastinės medžiagos savybės ir virtuoziškai įvaldytas amatas.
Su K. Simanonio veikla užsimezgė glaudesni juvelyrikos ir vaizduojamosios dailės ryšiai, kurie buvo dar labiau išplėtoti Aleksandro Šepkaus (g. 1954), Marytės Gurevičienės (g. 1951), Arvydo Gurevičiaus (g. 1951), Vytauto Matulionio (g. 1952), Birutės Stulgaitės (g. 1952), Žilvino Bautrėno (g. 1955) papuošaluose. Pastarųjų kūriniuose atsisakyta papuošalo kaip ypatingo daikto sampratos. 9-ojo dešimtmečio kartos juvelyrų papuošalai individualizuoti, labiau susiję su vaizduojamąja daile ir skulptūrine pakraipa, būdinga Vakarų juvelyrikai. Jie labai individualizuoti, taikyti asmenims, turintiems individualų skonį ir aprangos stilių, suvokiantiems unikalaus papuošalo vertę. Dažnai juose plėtojamas siužetas, įterpiami įrašai, pasitelkiami kičo ir masinės kultūros elementai. Viename papuošale kaip miniatiūrinėjė skulptūroje vartojamos net kelios skirtingos medžiagos, kurios parenkamos, atsižvelgus ne tiek į brangumą, kiek jų spalvą, tekstūrą, faktūrą ir kt. Tokiai krypčiai atstovavo A. Šepkus (žiedai, 1977-1978; kaklo papuošalas “Fig. 3”, 1978), V. Matulionis (kaklo papuošalas, 1986), Marytė ir Arvydas Gurevičiai (segė “Miško muzika”, 1986), Ž. Bautrėnas (auskarai, 1986). B. Stulgaitės (g. 1952) papuošalai stilistiškai skirtingi, minimalistiniai, įkvėpti kinetinio meno ir minimalizmo, kuriantys trapumo ir nepastovumo įspūdį (segės ir žiedai, 1986).
1984 m. Palangos dailininkų kūrybos namuose dirbo juvelyrų grupė, kūrusi emalio darbus. Lietuvius juvelyrus pradėta kviesti dalyvauti tarptautinėse emalio bienalėse Limože (Prancūzija). Svarbus įvykis lietuvių juvelyrikoje buvo 1988 m. Vilniuje atidaryta pirmoji Vilniaus juvelyrų darbų paroda (13 autorių eksponavo apie 200 darbų). Ji ženkliai atspindėjo radikalius pokyčius, įvykusios Vakarų ir Lietuvos juvelyriniame mene.
Dekoratyvinių darbų eksterjere ir interjere sukūrė Regimantas Kavaliauskas (dekoratyvinė kompozicija Anykščių kultūros namų fasade, 1978), Leonas Glinskis, Elina Budvytienė, Tiju Enė Vaivadienė, Petras Balčius ir kt. Metalo dailininkai pridėjo savo ranką įrengiamuose restauruotuose interjeruose. E. Budvytienės sietynai Mažojoje baroko salėje organiškai pritapo prie istorinės aplinkos. Darnų ansamblį padėjo sukurti K. Simanonio šviestuvai (1976) rekonstruotame klasicistiniame Švietimo ministerijos interjere.

Gintaro dirbiniai 1976-1990

8-ojo dešimtmečio viduryje akivaizdžiai sumenko dailininkų profesionalų domėjimasis gintaru. Jis liko pagrindine medžiaga tų kūrėjų darbuose, kurie liko ištikimi šiam mineralui, visų pirma, Feliksas Daukantas (1915-1985). Dailininko papuošaluose dar labiau išplėtota, minimalistinė, dizaineriška, asketiškos formos kryptis. Jis šiame etape atsisakė bet kokių puošybiškų detalių, komponuodamas papuošalą tik iš gintaro gabalėlio ir metalo lankelio, grandinėlės ar kitos funkcionalios detalės. Skirtingai nuo ankstesnio laikotarpio, dailininkas gintarą ištisai nugludindavo, pjaustė į gamtines formas neatitinkančias dizaineriškas geometrines struktūras - apskritimus, stačiakampiu (papuošalas, 1986; kaklo papuošalai, 1988).
Gintaro papuošalų sukūrė Eduardas Daukantas (g. 1948). Kazimiero Simanonio šio laikotarpio gintaro papuošalai susiję su jo darbu Vilniaus “Dailės” kombinate. Gintaras lieka pagrindiniu kūrybos baru Klaipėdos “Dailės” kombinate dirbusiems dailininkams (Albina Vertulienė, Petras Balčius, Nikolajus Žoludevas) ir visam būriui liaudies meistrų (Irena ir Feliksas Pakutinskai, Regina Andriekutė, Jonas Liukaitis, Alfredas Jonušas, Joana Martinkienė, Dionizas Varkalis).
Palangos gintaro muziejus akivaizdžiai stengiasi koordinuoti gintaro dirbinių tiriamąją ir parodinę veiklą. 1982 m. muziejuje buvo atidaryta respublikinė gintaro dirbinių paroda, kurią per 4 mėnesius aplankė 240 tūkst. žiūrovų. 1986 m. muziejuje atnaujinta ekspozicija. Surengta personalinių parodų (L. Šulgaitės, K. Simanonio, F. Daukanto, Birutės ir Eugenijaus Mikulevičių), Klaipėdos “Dailės” kombinato tiražinių darbų paroda.

Odos dirbiniai 1976-1990

Odininkų sukurti albumai, įdėklai, knygų viršeliai, dėžučių komplektai neįmantrių siluetų, saikingo dekoro, pabrėžiantys natūralias plastines odos savybes. Dailininkas, įkūnydamas idėją, operuoja skirtingų spalvų deriniais, saikingu ornamentu, ritmikos charakteriu, įvairiai sugrupuotomis linijomis, faktūriško ir lygaus paviršiaus priešstata, konstrukciniais elementais (užsegimais, surišimais). Taikydami tokias specifines išraiškos priemones, įsimintinų darbų sukūrė Rimantas Dūda, Zita Kreivytė, Danutė Mertingaitė, Dalia Šaulauskaitė, Rūta Zaturskienė, Elga Boči, Lionginas Vasiliauskas, Algimantas Šlapikas. Odininkų skyreliai kasmetinėse respublikinėse taikomosios dailės parodose visuomet traukdavo žiūrovus. Nors jų kūrinius buvo galima įsprausti į bendros stilistikos rėmus - sąlygiškos, apibendrintos, griežtai dekoratyvinės ir tuo pačiu funkcionalios formos pakraipą, tačiau akivaizdu, kad kiekvienas odininkas stengėsi puoselėti individualų stilių. R. Dūdos darbai buvo grafiškesni, labiau išreikšto linijinio prado (knygutės “Vėjas”, 1976), Z. Kreivytė, L. Vasiliauskas (knygučių komplektas “Nida”, 1986) puoselėjo sodresnį, skulptūriškesnį pavidalą, D. Šaulauskaitė (plokštė “Jūra”, 1986), E. Boči (triptikas “Toliai”, 1986) akcentavo skirtingų atspalvių plokštumų derinio emocinį poveikį, D. Mertingaitė kaip meninės išraiškos priemonę traktavo surišimus, kaišymus, perpynimus (dienoraščių komplektas “Nuotaikos”, 1986).
Daugiausia kurta utilitarios paskirties dekoratyvinių dirbinių, ypač knygų įrišimų, albumų, aplankų. Tačiau neapsieita be dirbinių, kuriuose, kaip ir visoje to laikotarpio taikomojoje dailėje, akivaizdi vaizduojamosios dailės įtaka. Ji, pirmiausia, atsiskleidė odos plokštėse, pano, dekoratyviniuose akcentuose, kurie buvo bendras odininko ir architekto darbo rezultatas. Dekoratyvinių pano interjeruose sukūrė Milda Eitmonaitė (Vilniaus oro uosto administracinėse patalpose, 1983), Vladas Jankauskas (Rokiškio vaistinėje, 1985). Daug kūrybinės energijos interjero puošybai atidavė Eugenijus Jovaiša, odos darbais apipavidalinęs Kauno Architektų svetainę (1976), Kauno m. Vykdomąjį komitetą (dab. Kauno savivaldybė, 1978), Jurbarko kultūros namus (1980), Anykščių A. Vienuolio vaistinę (1982), Palangos kavinę “Gabija” (1983), Panevėžio muzikos mokyklą (1988).

Stiklo dirbiniai 1976-1990

Ypač suintensyvėjo meninio stiklo raida. Pasitelkę plonasienį ir daugaisluoksnį, opalinį ir sulfidinį, spalvotą ir bespalvį bei metai iš metų tobulinamą technologiją (dažnai paties išrastą), lietuvių stiklininkai siekė meninės raiškos individualumo. Kaip ir anksčiau, taip ir šiuo laikotarpiu, nenuginčijami stiklo meno lyderiai buvo Gražina Didžiūnaitytė ir Algimantas Žilys. G. Didžiūnaitytė (g. 1940) dar labiau ištobulino savo kūrinių techniškąją pusę. Įvaldyta daugiasluoksnio sulfidinio stiklo technologija leido dailininkei storasienėse, masyviose vazose atskleisti gamtos būsenų įvairovę ir žmogaus jausenų metaforas (vazos “Mėlynieji koralai”, 1985). A. Žilio (g. 1936) kontrastingų, ryškių spalvų vazų formos pasižymėjo vertikaliais, laibais siluetais, iškalbingu vazų ansamblio deriniu, kurio vertikalūs, tapybiški siluetai kėlė tam tikras prasmines asociacijas (“Formų plastika”, 1984; “Pergalės saliutas”, 1985).
Meninio stiklo pozicijos sustiprėjo po to, kai 8-ojo dešimtmečio viduryje Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute, Dizaino katedroje, buvo parengta stiklo dizainerių laida. Ji buvo orientuota į masinę stiklo dirbinių, unikalių šviestuvų ir stiklo plastikos kūrimą. Valstybinio dailės instituto (dab. VDA) Kauno filiale (dab. Kauno dailės institutas) 1979 m. pradėta rengti meninio stiklo dailininkus. 8-9-ajame dešimtmečiais brendo Zaubergo Muldarovo (1941), Ramūno Balsio (1943-1992), Valdo Grabausko (1945), Alfonso Binkio (g. 1947), Danieliaus Ramelio (1949), Eugenijaus Biliūno (g. 1953) kūryba. Kūrybinį kelią pradėjo Vygantas Paulauskas (g. 1960), Vilmantas Gutauskas (g. 1961), Remigijus Kriukas (g. 1961), Arūnas Daugėla (g. 1963). Meninis stiklas įvairėjo rūšiniu ir žanriniu požiūriu. Ėmė rastis dekoratyvinių kompozicijų (R. Balsio “Šauksmas”, 1985), grynai utilitaraus, buitinio stiklo (D. Ramelio “Servizas”, 1986). Bandyta stiklo plastiką taikyti interjero puošybai (R. Lipienės kompozicija “Dviejų stichijų susidūrimas”, 1986 uostamiesčio viešbutyje “Klaipėda”).