Liucija Šulgaitė. Dekoratyvinis pano Cirkas".
1976. Šamotas,
matinės ir žvilgančios glazūros. 52x17; 46x46; 47x17. LDM, TK-3168
Keramikos raida nuo seniausių laikų iki XXI a.
Lietuvos
dailės muziejaus keramikos rinkinys
(parengta
pagal skaitmeninės svetainės http://www.ldm.lt
skyriaus Rinkinys" http://www.ldm.lt/rinkin.htm
informaciją)
XX a. lietuvių keramikos
kūrinius reprezentuojantys dailininkai ir jų kūriniai virtualioje ekspozicijoje:
Keramikos raida nuo seniausių laikų iki XXI a.
Ankstyvojo
laikotarpio keramika (nuo seniausių laikų iki XIV a.)
Moliniai buitiniai dirbiniai - patys ankstyviausi gentinės
bendruomenės buityje. Ankstyvojo ir vidurinio
neolito laikotarpiu (IV-III tūkst. pr. Kr.) susiklostė skirtinga
Šiaurės Lietuvos (Narvos kultūros) ir Pietų Lietuvos (Nemuno kultūros)
keramika. Vyravo dviejų rūšių indai: plačiaangiai, smailiadugniai
verdamieji puodai ir pailgi arba apskriti dubenėliai, dažniausiai naudoti
kaip šviestuvai. Vėlyvajame neolite (III-II tūkst. pr.
Kr.) iš pietvakarių išplito virvelinė
keramika, kuriai būdingi puodai,
primenantys amforas su mažomis ąselėmis, puošti įspaustos virvės dekorą
primenančiu ornamentu. Maždaug XVI a. pr. Kr. virvelinė keramika suskilo į
keletą atmainų, kol išsirutuliojo vientisa brūkšniuotoji
keramika, vyravusi visuose Rytų
Lietuvos piliakalniuose, - įvairaus dydžio kibiro pavidalo mažai
profiliuoti indai be ąsų, puošti brūkšneliais, pirštų įspaudais,
gnaibymu. Kiek vėliau iš Vakarų atėjo grublėtosios
keramikos banga. Jai būdingi dideli, aukšti, kibiro pavidalo
puodai, kurių paviršius tarsi apdrėbtas skystu moliu. Vėlesnio periodo
keramika (iki XIV a.), gausiai aptinkama piliakalniuose ir pilkapiuose, -
buitinė, labai paprastų formų, mažai ornamentuota. Greta didelių puodų
lipdyti maži puodeliai, kurie su maistu buvo dedami ir į kapus. Apie X a.
pradėtas naudoti rankinis žiedžiamasis ratas, o XIII-XIV a. - kojinis
žiedžiamasis ratas, maždaug tuo pat metu - ir specialios krosnys moliniams
indams degti.
Gotikos
laikotarpio keramika (XIV a. pabaiga-XVI a.)
Gotikos laikotarpio Europos šalių keramika nepasižymėjo
puošnumu ir meniškumu. Išskyrus islamo kraštus ir tuo metu jiems
priklausiusią maurų valdomą Ispaniją, kur gaminti prabangūs keraminiai
indai, kitur keramika buvo dailiųjų liaudies amatų lygio ir gotikos
stiliaus bruožais neišsiskyrė. Tas pats pasakytina ir apie Lietuvą, kuri
tik gotikos laikotarpiu įsiliejo į Europos šalių šeimą. Trakų pilies,
Vilniaus Žemutinės pilies ir Vyskupų rūmų bei Gardino pilies
kultūriniuose sluoksniuose aptikta buitinių indų: nedidelių ąsotėlių su
viena ar keliomis ąselėmis, kartais piltuvėliais, įvairių puodynių,
puoštų negiliai įrėžtu tiesių, laužytų linijų arba banguotu
ornamentu, didesnių ir mažesnių dubenų, glazūruotu vidumi, karių
gertuvių su plonais kakleliais ir vienu plokščiu, o kitu apvaliu šonu.
Kartais indai glazūruoti vienos ar net kelių spalvų glazūromis. XIII a.
Gardino Aukštutinės pilies dekorui panaudotos glazūruotos plytelės. Kai
kada XI-XIV a. žiestų indų dugne buvo įspaudžiamas ženklas.
XIV a. pradėti gaminti kokliai (vad.
puodyniniai), kurie pradžioje buvo formuojami ant žiedžiamojo rato ir
mažai skyrėsi nuo tuometinių buitinių indų. XV a. iš puodyninių koklių
susiformavo dubeniniai, ant kurių buvo daugiau vietos dekorui ir žaliai bei
tamsiai rudai glazūrai.
Renesanso
laikotarpio keramika
Renesanso laikotarpiu keramika atliko ne tik buitinę, bet ir
dekoratyvinę funkciją. Keraminėmis detalėmis buvo puošiami pastatų
išorės portalai, langų ir durų apvadai. Puodžių dirbtuvės telkėsi
vietovėse, kur buvo tinkamo molio. Svarbi dekoratyvinės keramikos sritis
buvo krosnių kokliai, kurie nuo XVI a.
skirstomi į grotelinius (artimus puodyniniams, tik su kiaurymę
uždengiančiomis grotelėmis), nišinius (cilindrinė forma perpjauta pusiau
ir aprėminta architektūrinėmis detalėmis) ir plokštinius (stačiakampės
formos paviršiumi su įspaustu ornamentu ir nužiestu kakleliu). Pakitusi
koklių forma keitė pačios krosnies pavidalą (susiformavo vadinamoji
renesansinė krosnis), kuri buvo patalpos puošmena ir suteikė daugiau vietos
dekorui. Krosnys buvo mūrijamos iš kampinių, karnizinių ir karūninių
koklių. Lietuviški renesansiniai kokliai buvo mažesni už europietiškus
(nuo 15,7 x 15,7 cm iki 18,07 x 17,66 cm dydžio), dekoruoti geometriniu
(treliažas, žuvies žvynai, kvedratas), augaliniu (rožė, tulpė, ąžuolo
lapai, rugiagėlė, augalo stiebelis su lapais) ir figūriniu (portretai,
giminių herbai, heraldiniai motyvai, figūrinės kompozicijos, alegorinės,
mitologinės, medžioklės ir buitinės scenos) ornamentu, kuris dažniausiai
buvo įspaudžiamas specialia forma (matrica). Renesansinių krosnių
Lietuvoje neišliko, tačiau koklių aptikta buvusių rezidencijų
archeologiniuose sluoksniuose (Vilniaus Žemutinės pilies, Kauno, Trakų,
Panemunės pilių, kunigaikščių rezidencijos Viršupyje, kt.). Molinių
indų formos, lyginant su gotika, mažai pakito. Lietuvos dailės muziejuje
saugoma Vilniaus ir Panemunės pilių kasinėjimų archeologinė medžiaga -
daugiausia architektūrinės detalės. Yra ir būdingų renesansinių koklių.
Baroko
laikotarpio keramika
Neprarado populiarumo ir baroko laikotarpyje. Buitiniai
indai mažai pakito, lyginant su ankstesniu laikotarpiu.
Vilniuje ir Kaune dirbo puodžiai Mikalojus Trapevičius, Petras Šumanauskas,
Laurynas Jurevičius, Petras Zobarskas, nuo 1658 m dirbęs Rusijos patriarchui
Nikonui. Paįvairėjo jų glazūros. XVII-XVIII a. vis dar svarbus interjero
akcentas buvo krosnys. Toliau buvo gaminamos jau renesanso metu susiformavę koklių
rūšys. Padidėjo koklių formatas. Išliko tie patys puošybiniai motyvai
(geometrinis, augalinis, figūrinis, heraldinis ornamentai), tik pakito kai
kurių stilizacija, dinamiškesnė, laisvesnė ornamento traktuotė,
įvairesnės glazūros. 18 a. puošnias krosnis statė meistrai Jokūbas
Ruofas (Kražių kolegijoje, Vilniaus jėzuitų vienuolynuose prie Šv. Rapolo
ir Šv. Kazimiero bažnyčių), Pantucijus Petrauskas (Vilniaus bernardinų
vienuolyne, 1763). Lietuvos dailės muziejaus lietuviškų koklių rinkinyje
didžiausią dalį sudaro 17-18 a. kokliai, puošti augaliniais motyvais,
herbais, portretais, siužetinėmis kompozicijomis.
XVIII a. LDK didikų įsteigtose manufaktūrose
pradėti kurti fajanso dirbiniai: Bialoje (Lenkija, 1738 įsteigė Ona
Sanguškaitė-Radvilienė), Sveržnėje (Minsko sritis, 1742 įsteigė Mykolas
Kazimieras Radvila), Telechanuose (Bresto sritis, XVIII a. II pusėje įsteigė
Mykolas Oginskis), Glinske (Lvovo sritis, veikė XVIII a., įsteigė Radvilos),
Kožece (Rovno sritis, 1784 įsteigė Juozapas Klemensas Čartoryskis).
Pradžioje buitiniuose ir dekoratyviniuose induose sekta italų majolikos
dirbiniais, Delfto fajansu, kinų ir Meiseno (kurio vertingi 18 a. pradžios
pavyzdžiai saugomi LDM) porcelianu, vėliau suformuota savito stiliaus
puošyba, kuri sietina su žaismingu rokokiniu porceliano dekoru Vakarų
Europoje. Indus pradėta dengti grakščiu augaliniu ornamentu, gyvūniniais
motyvais (paukščiais, drugiais), peizažais, gėlių girliandomis,
portretais.
Klasicizmo
laikotarpio keramika
Klasicizmo laikotarpiu
Lietuvoje
buvo išplitęs fajansas. Gamintas jau anksčiau Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės magnatų įkurtose šios rūšies dirbinių manufaktūrose
Bialoje, Sveržnėje, Kožece, Neborove, Telechanuose (dab. Lenkija, Ukraina,
Baltarusija). Vilniuje garsėjo Mato Navicko ir Jurgio Simanausko fajanso
dirbtuvės, gaminusios buitinę ir dekoratyvinę keramiką, puošnius koklius.
Taisyklinga klasicistinė forma, antikinių architektūrinių detalių
(kolonų, puskolonių, antablementų) puošyba būdinga XVIII a. pab.-XIX a. I
pusės krosnims.
18 a. pab. fajansiniuose induose vis dar
buvo populiarūs rokokiniai pavidalai ir dekoras, primenantis Tolimųjų Rytų
porcelianą. Padėtis pasikeitė XIX a. pradžioje, kuomet tapo madingi amforas
ir kitus antikinius indus imituojantys dirbiniai, puošti girliandomis,
medalionais, antikinių herojų figūromis. Plito klasicizmui būdingi
neglazūruoti fajansiniai biustai, skulptūrėlės. 1790 m. Kožeco (dab.
Ukraina) manufaktūroje pradėtas gaminti pirmasis Lenkijos-Lietuvos
respublikoje kietasis porcelianas. Jį klasicistiniu dekoru šioje dirbtuvėje
puošė J. Sobieskis, P. Smuglevičius.
Klasicistiniais buitiniais ir dekoratyviniais
dirbiniais garsėjo keramikas Ignotas Ceizikas (1779-1860), kūręs
vazas, vazeles, taures, pypkes, plaketes. Iš Lietuvoje priskaičiuojamų 8
keramiko darbų net 5 saugomi Lietuvos dailės muziejuje. Puošniausi jo
darbai - taisyklingos formos dekoratyvinės vazos (dvi jų yra LDM rinkinyje),
primenančios graikiškas, dekoruotos reljefinėmis rožių girliandomis,
emblemomis, antikiniais motyvais.
XIX
a. lietuvių keramika
Buvo kuriama jau anksčiau veikusiose arba
naujai steigiamose dirbtuvėse:
Mato Navicko ir Jurgio Simanausko
fajanso fabrikuose (abu įsteigti 1832 m.), N. Zubovo koklių fabrike
Aleksandrijoje (Šiaulių apskr., įsteigtas 1886), Z. Lipšico keraminių
indų fabrike Kuršėnuose (Šiaulių apskr.), P. Puzino keramikos fabrike
Grūžiuose (Pasvalio rj.), M. Radvilos fajanso manufaktūroje Nieborove
(Lenkija, Skernevicų vaivadija; įsteigta 1881), taip pat Varėnos, Vievio ir
kt. keramikos įmonėse. Šiose dirbtuvėse gaminti dekoratyviniai ir
buitiniai indai, kai kuriose - dar ir meniški kokliai (dažnai pagal
dailininkų ir architektų, projektavusių pastatus, piešinius). Baranausko,
Kareivos ir Römerių dirbtuvėse kurtas porcelianas.
Dalis indų sekė
lietuvių liaudies keramikos formomis, kiti, ypač dekoratyviniai, buvo
neobarokinių ir neorokokinių formų, puošti lipdytu arba spaustu reljefiniu
dekoru. Vis dar populiarios buvo Meniškų koklinių krosnių (daugiausia
neorenesansinio ir neobarokinio stiliaus) išliko Vilniuje: gyvenamasis namas
Pamėnkalnio g. 1; Vilniaus g. 1; dab. Rašytojų sąjungos rūmuose; Pasvalio
rajono Kalneliškių pradinėje mokykloje, kituose Lietuvos istorizmo
pastatuose.
Keramika 1900-1918
XX a. pradžioje Lietuvoje profesionalų keramikų beveik
nebuvo. Keraminių dirbinių poreikį tenkino kaimo puodžių ir miesto
amatininkų dirbtuvių produkcija. Dirbiniuose vyravo liaudies keramikos,
moderno ir istorizmo formos. Kaimo puodžiai daugiausia kopijavo lietuvių
liaudies keramikos formas. Miestų amatininkų dirbtuvėse dažniausiai
gaminta pagal iš užsienio atsisiųsdintų dirbinių katalogus. Savo
kūrinius amatininkai puodžiai eksponuodavo žemės ūkio ir smulkiųjų
verslų parodose.
Išliko tik pabiri faktai apie Pirmojo pasaulinio karo meto
dailiųjų amatų raidą. Karo metu daugelis dailininkų pasitraukė į
Vakarų Europą arba Rusiją. Okupuotoje Lietuvoje liko tik keletas. 1916 m.
Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, kolaborantų valdžia atidarė Vilniaus
darbo namus (Wilnaer Arbeits Stuben) su lietuvių, lenkų,
baltarusių ir žydų dirbtuvėmis. Jose vilniečiai amatininkai kūrė
dailiuosius dirbinius ir eksponavo juos nuolatinėse Darbo namų parodose.
Lietuvių dirbtuvėms vadovavo Antanas Žmuidzinavičius.
Keramika
1932-1939
Po Pirmojo pasaulinio buvo
jaučiamas profesionalių keramikų stygius. Lietuvoje 3-ajame
dešimtmetyje juos rengė tik amatų mokyklos ir amatininkų dirbtuvės.
Tarp Švietimo ministerijos stipendininkų, siunčiamų į užsienį,
daugiausia keramikų studijavo Bechino (Čekoslovakija) keramikos mokykloje.
Kauno meno mokykloje Keramikos studija buvo atidaryta tik 1931 m. Pirmuoju
studijos vedėju pakviestas Mažeikių gimnazijos dailės mokytojas Pranas
Brazdžius, 1912-1917 m. studijavęs keramiką N. Gogolio taikomosios
dailės mokykloje Mirgorode (Ukraina) ir Švietimo ministerijos siuntimu
1927 m. tobulinęsis Bechino keramikos mokykloje. Nuo 1934 m. studijai
vadovavo iš mokslų Paryžiuje sugrįžęs Liudvikas Strolis. Kitas
keramikų rengimo centras buvo 1935 m. įsteigta Kauno valstybinė keramikos
mokykla, kuri 1936 m. pertvarkyta į Kauno I valstybinę amatų mokyklą.
3-4 dešimtmečių lietuvių keramikų kūryba buvo susijusi
su bendromis dailės tendencijomis. Keramikoje išgarsėjo broliai Pranas ir
Vytautas Brazdžiai. Pranas Brazdžius (1895-1982), kūrė buitinius
ir dekoratyvinius indus, skulptūrinę keramiką. Įdiegė redukcinę
glazūrą XX a. Lietuvoje. Jo keraminiai indai (servizai, dekoratyvinės
vazos, lėkštės) klasikinių formų, dažnai puošti neaukštu lipdytu,
raižytu augaliniu ir gyvūniniu dekoru, dengti įvairiaspalvėmis
glazūromis. Dailininkas žiedė dekoratyvinius indus, lipdė ir spaudimo
būdu gamino keramines skulptūrėles, daugiausia animalistine tema. Vytautas
Brazdžius (1897-1969) pradėjo kūrybinį kelią beveik tuo pačiu
metu. 1923-1926 m. studijavo Kauno meno mokyklos bendrame skyriuje. Vėliau,
1927-1929 m. mokėsi Bechino keramikos mokykloje. V. Brazdžius kūrė
dekoratyvinius ir buitinius indus, smulkiąją keraminę skulptūrą. Prieš
Antrąjį pasaulinį karą užbaigė formą, pagal kurią turėjo būti
išlieti Vyčiai visoms Lietuvos mokykloms. Po karo sovietų buvo
represuotas, ištremtas į Sibirą. Iš tremties grįžo dvasiškai
palaužtas. Abiejų brolių kūryba pasižymėjo realistine traktuote,
saikinga stilizacija. Deja, abiejų keramikų kūrybinis palikimas
išsklaidytas arba sunaikintas.
Žymiausio tarpukario laikotarpio keramiko Liudviko
Strolio (1905-1996) kūryba formavosi Kauno ir Paryžiaus aplinkoje.
1926-1929 m. dailininkas mokėsi Kauno meno mokyklos bendrame skyriuje. Jį
baigęs 1929 pradėjo studijuoti aukštesniajame tapybą (J. Vienožinskio
studijoje). Mokslus tęsė Paryžiuje, Nacionalinėje dailės ir amatų
konservatorijoje (pranc. Conservatoire National des Arts et Métiers),
kur studijavo keramiką. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1934 m. dėstė Žemės
ūkio rūmų organizuotuose keramikos kursuose ir Kauno meno mokyklos
Keramikos studijoje. Nuo 1935 m. dar dirbo Kauno valstybinėje keramikos
mokykloje.
Studijiniuose L. Strolio piešiniuose aiškiai juntama 3-4
dešimtmečių modernizmo - art deco įtaka. Dailininkui imponavo
neoklasicizmas ir tarpukario Prancūzijos keramikų A. Dalpayrato, É.
Decoeuro, É. Lenobleio kūriniai, kuriuose derinta art deco stilistika,
Tolimųjų Rytų dvasia ir funkcionalizmo reikalavimai. Dailininko darbai
išlaikę nacionalinį koloritą, jiems būdinga saikinga išraiška,
išvengta art deco būdingos eklektikos ir margumo. L. Strolio alaus
servizuose (1935, 1936) kūrybiškai plėtota liaudiška tradicija. Šiuos
darbus galima priskirti nacionaliniam romantizmui - tarpukaryje plačiai
propaguotam tautinio stiliaus tendencijai. Kituose dailininko darbuose
ryšys su tautine tradicija nėra tiesiogiai išreikštas. Dekoratyvinėse
vazose (vaza su dangčiu, 1935; vaza Valstybės banko interjerui, 1936; Žuvų
karalystė, 1937) taupiai vartotos išraiškos priemonės. Klasikinės
formos vazas supa negausūs dekoratyviniai motyvai: lipdytas dekoras ar
poglazūrinė tapyba. Vieną gražiausių kūrinių - storasienę,
monumentalių formų vazą Flora (1938) juosia ritmiškai šokančių
ryškiaspalvių merginų reljefinis frizas. Neįmantri indo forma ir
puošyba, rupaus paviršiaus paryškinimas liudija stiprią liaudiškos
tradicijos įtaką.
L. Strolio kūryba ir pedagoginė veikla turėjo didelės
reikšmės profesionaliosios keramikos raidai ir jos statuso išaugimui. Iki
tol Kauno meno mokykloje keramiką daugiausia rinkdavosi tie, kurie
nepatekdavo į kitas specialybes. Buvo manoma, kad keramika - ne menas, o
amatas, nevertas talentingo žmogaus triūso. 4-ojo dešimtmečio II pusėje
į Lietuvos meninį gyvenimą įsiliejo Kauno meno mokyklos keramikos
absolventai: Vaclovas Miknevičius (1910-1989), Voldemaras Manomaitis
(1912-2000), Bronė Bakutytė-Vosylienė (1904-1960), Emilija
Vaškevičiūtė (1915-?), Pranas Steponavičius (1904-1966) ir kt. Jaunieji
keramikai kūrė stilistiškai įvairius buitinius ir dekoratyvinius indus,
tuo metu ypač populiarią skulptūrinę keramiką - žaidžiančius vaikus,
lietuvaičių tautiniais drabužiais figūrėles, naminių gyvūnėlių ir
miško žvėrelių kompozicijas. Darbuose derintos neoklasicistinės formos
su tautiniais bei art deco stiliaus elementais. Lietuvos dailės
muziejuje saugomi tarpukario laikotarpyje sukurti L. Strolio, V.
Miknevičiaus ir V. Manomaičio darbai.
XX a. I pusės keramika išgyveno organizacinį periodą.
Buvo akivaizdus atotrūkis tarp dinamiškos Vakarų Europos keramikos raidos
ir dar nedrąsių, kartais net amatininkiškų lietuvių keramikų bandymų.
Tačiau pirmieji žingsniai buvo svarbūs tolesnei lietuvių keramikos
plėtotei.
Keramika
1945-1961
Karo metais ir pirmąjį pokario dešimtmetį
stipriausios keramikos pajėgos buvo sutelktos Kaune, iš Kauno meno
mokyklos išaugusioje Taikomosios dailės mokykloje (nuo 1941 institute),
Keramikos studijoje. Jai vadovavo Liudvikas Strolis, technologiją dėstė
Jonas Mikėnas, instruktoriumi dirbo Povilas Krivaitis. Keramikai dalyvavo
Dailės kooperatyvo veikloje. Karo metu kūrė L. Strolis, V.
Miknevičius, V. Manomaitis, P. Lapė, M. Bartusevičiūtė, I.
Davidovaitė, E. Lukštaitė-Marčiulionienė, T.
Slyvauskaitė-Miknevičienė ir kt. 1944 m. kovo-balandžio mėn. Kaune
veikusioje Lietuvių dailės parodoje penki keramikai eksponavo 32 darbus.
Pasibaigus karui 1945 m. pradėjo veikti Dailės kombinatas Kaune,
kuris buvo svarbiausia Lietuvos keramikų techninė bazė. Kombinate
bendradarbiavo žymiausi respublikos keramikai. Jų darbų stilistiką ir
techninę pusę apsprendė ne itin didelis glazūrų pasirinkimas ir tuo
metu įsivyravęs liaudiškas stilius su paviršutiniškai stilizuotais
lietuvių liaudies meno (margučių, skrynių tapybos, medžio drožybos)
ornamentais. Šalia šių, ne itin išradingų kūrinių pradėjo plisti ir
oficiozinio charakterio, didelio formato dekoratyviniai indai (dažniausia
vazos), skirti ypatingų valstybės švenčių, jubiliejų progoms. Tokios
vazos buvo masyvios, didelės, jų formos priminė klasikinius indus -
amforas, kraterius, hidrijas ir kt. Jas dekoruodavo figūrinėmis
kompozicijomis arba kitokiu ideologizuotą temą atitinkančiu dekoru.
Figūrinėms kompozicijoms būdingas siužetiškumas, detalizavimas,
linijinės perspektyvos principų plėtojimas. Reikšmingiausias tokio
pobūdžio vazas sukūrė B. Zygmantaitė (Šešiolika respublikų,
1949), J. Kačinskaitė-Vyšniauskienė (Pionieriai, 1950), A.
Pivoriūnas (Derliaus atidavimas valstybei, 1950) ir kt. Daug
reprezentacinių vazų, dekoruotų politizuotais, aktualiais sovietinio
gyvenimo siužetais sukūrė V. Miknevičius. Laikotarpio estetinius
kriterijus atspindi vazos Derliaus nuėmimas, Dirbam linksmai,
Pionieriai Palangoje (1950). Tačiau mechaniškas vaizduojamosios
dailės principų perkėlimas į keramikos dekorą lietuvių keramikoje buvo
trumpalaikis. Atidavę duoklę laikotarpio ideologijai, tie patys jauni
dailininkai sukūrė visai kitokių darbų - skoningų, santūrių,
dvelkiančių jau kito dailės etapo ieškojimų dvasia.
Pradėjo plisti naujas žanras - keraminiai pano, skirti svarbių
visuomeninių pastatų interjero dekorui. Žanro išsiplėtojimui buvo
reikšmingas Maskvoje, Sąjunginėje liaudies ūkio parodoje statomo LTSR
paviljono apipavidalinimas. Grupė įvairių sričių dailininkų -
keramikai J. Mikėnas, M. Vrubliauskas, skulptoriai J.
Mozūraitė-Klemkienė ir J. Kėdainis paviljono pagrindiniam fasadui
sukūrė horeljefinius pano Gyvulininkystė ir Sodininkystė
(abu 1952-1953), taip pat bareljefus Žemdirbystė ir Gyvulininkystė.
Paviljono apipavidalinime dalyvavo T. Slyvauskaitė-Miknevičienė (pano Avininkystė,
1952), L. Strolis, B. Vyšniauskas ir N. Petrulis (pano Derliaus šventė,
Stambūs raguočiai, Arklininkystė, visi 1952-1953), M.
Vrubliauskas (Pašarų bazė, 1952). Šiam ir kitiems stalininės
architektūros pastatams kurti reljefiniai pano, ornamentuoti frizai,
rozetės, karnizai ir kitos puošybinės detalės, kurių stilistika
priminė klasikinę dailę ir nebuvo derinama su architektūra.
1945-1960 m.lietuvių keramikos raidai buvo svarbi susiformavusių keramikų
L. Strolio ir J. Mikėno kūryba. Liudvikas Strolis (1905-1996)
pokario laikotarpiu kūrė dekoratyvines lėkštes (lėkščių ciklas Žuvys,
1947), vazas (dekoratyvinė vaza, 1960), indų servizus (vyno servizas,
1959). Nepaisant periodo estetinių kriterijų, dailininkas vadovavosi
asmenine patirtimi, grįsta Tolimųjų Rytų ir tarptautinės keramikos
pasiekimais ir giliomis lietuviškos keramikos studijomis. L. Strolio
5-6-ojo dešimtmečių kūriniuose beveik neaptiksime pokario dailei
būdingo detalizavimo ir dekoravimo dirbtinai stilizuotais etnografiniais
motyvais. Dailininko kūriniai stilingi, apibendrintų formų, minimaliai
dekoruoti reljefiniu lipdytu, matinėmis ar kitokiomis glazūromis dengtu
paviršiumi. Jonas Mikėnas (1899-1988), dar tarpukariu mokęsis
Kauno meno mokykloje (1924-1929), aktyviau pradėjo kurti tik pokario
laikotarpyje (1946 m. eksternu baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės
dailės institutą). J. Mikėno 5-6-ojo dešimtmečių dekoratyvinė ir
buitinė keramika (lėkštės, dubenėliai, vazos, žvakidės, vazelės ir
pan.) techniškai gerai nužiesti, plastiškų formų, puošti tapybiškomis
redukcinėmis glazūromis, saikingu, prie dirbinio formos priderintu
augaliniu ornamentu.
Dar nuo tarpukario laikotarpio keramikų tarpe buvo populiari skulptūrinė
keramika. 6-ajame dešimtmetyje buvo sukurta daug keraminių
skulptūrėlių. Šioje srityje specializavosi B. Vosylienė, V. Manomaitis,
O. Šuminaitė, animalistinių keraminių skulptūrėlių sukūrė ir kiti
autoriai (E. Tulevičiūtė-Venskevičienė, J. Mikėnas, J.
Kačinskaitė-Vyšniauskienė, V. Miknevičius). V. Manomaičio
skulptūrėlėms Briedžių kova (1946), Briedė geria (1946),
Žaidžiantys kumeliukai (1948), Karvutė kasosi (1950) ir
kitoms būdingas žaismingumas, gyva charakteristika, išraiškingi
judesiai.
Keramikos atsinaujinimui buvo svarbus jaunosios kartos įsiliejimas į
lietuvių keramiką. Jauni keramikai pradėjo dalyvauti tarptautinėse
parodose: 1958 m. Šveicarijoje ir 1959 m. Belgijoje bei Lenkijoje. 1960 m.
respublikinėje parodoje, skirtoje Lietuvos TSR 20-mečiui, sėkmingai
pasirodė gabūs jauni keramikai: J. Adomonis, G. Jacėnaitė, E. Talmantas,
A. Ličkutė, J. Kačinskaitė-Vyšniauskienė, E.
Tulevičiūtė-Venckevičienė, D. Eidukaitė ir kt.
Keramika
1962-1975
Šis laikotarpis ypač svarbus šiuolaikinės lietuvių
keramikos modernėjimo procesui. Po nepalankaus dailei 6-ojo dešimtmečio
keramikai turėjo iš naujo įsisavinti keramikos specifiką, prisiminti
molio ar kitos keraminės medžiagos gamtines savybes ir stengtis jas
išryškinti. Iškilo formos tikslingumo ir jos santykio su dekoru
vientisumo problema. Lietuvių keramikai brendo studijuodami lietuvių
archeologinę keramiką ir žvalgydamiesi į Vakarų Europos šios dailės
šakos ieškojimus. Didelį vaidmenį lietuviams suvaidino to meto čekų ir
vengrų keramika, jų propaguotos lakoniškos formos ir nenugludinti
paviršiai. Po 1962 m. Prahoje surengtos tarptautinės keramikos parodos
pradėjo plisti naujos tendencijos šioje taikomosios dailės srityje. 7-ojo
dešimtmečio dizaine ir unikaliojoje keramikoje vyravo lakoniškos,
aptakios, patogios ir nesunkiai pagaminamos formos. Skirtingai nuo 3-4-ojo
dešimtmečių internacionalinio stiliaus architektūroje ir taikomojoje
dailėje, 7-ojo dešimtmečio dirbiniuose stengtasi pabrėžti medžiagines
daikto savybes. Monumentalūs indai storomis sienelėmis, rupi, nenugludinta
paviršiaus faktūra, minimalus dekoras buvo ypač populiarūs.
Daugiausia lietuvių keramikai gamino buitinius ir dekoratyvinius indus.
Siekta konstrukcinio aiškumo ir tektoniškumo. Indų formos grįstos
paprasčiausiomis geometrinėmis figūromis - rutuliu, pusrutuliu, konusu,
stačiakampiu ir pan., kurių pavidalai ir įvairiopi tarpusavio deriniai
įkvėpdavo dailininkus originaliems sumanymams. Buvo suvokta, kad svarbu
paprasčiausiomis priemonėmis pasiekti maksimalaus išraiškingumo. Didelę
įtaką skleidžiant minimalistines idėjas, suvaidino Liudviko Strolio
(1905-1996) pedagoginė ir kūrybinė veikla. Dailininkas visą gyvenimą
liko ištikimas taupiai, keramikos specifiką propaguojančiai kūrybos
krypčiai. Šiuo laikotarpiu sukurti L. Strolio kūriniai (dekoratyvinė
lėkštė, 1965 ir kt.) dvelkė menine kultūra ir organišku tradicijų bei
novatoriškumo deriniu. Panašią kryptį tuo metu mokiniams skiepijo ir
kiti pedagogai: Jonas Mikėnas (1899-1988), Mykolas Vrubliauskas
(1919-1993), Teodora Miknevičienė (1909-1982). Jų pavyzdžio paskatinti
ir įkvėpti, taupia išraiška savo kūrybą grindė vyresnieji Vaclovas
Miknevičius, Voldemaras Manomaitis ir būrys jaunesnių kolegų, kurių
kūryba atsiskleidė tuo laikotarpiu: Danutė Eidukaitė, Aldona
Ličkutė-Jusionienė, Genovaitė Jacėnaitė, Juozas Adomonis, Algirdas
Laucius, Birutė Zygmantaitė, Marija Bankauskaitė, Liucija Šulgaitė,
Julija Kačinskaitė-Vyšniauskienė, Elena Tulevičiūtė-Venckevičienė,
Egidijus Talmantas. Būtent šių keramikų kūriniai atspindi 1961-1975 m.
lietuvių keramikos ieškojimus ir būdingiausias tendencijas.
Rupaus paviršiaus išryškinimas buvo vienas iš to laikotarpio estetikos
normų (E. Tulevičiūtės-Venskevičienės vaza ir dubuo, 1963; M.
Vrubliausko vaza, 1963). Retai indai buvo dengiami žvilgančiomis ir
kitomis, natūralų paviršių slepiančiomis glazūromis. Vis dažniau
lietuviai pirmenybę atiduodavo druskoms ar matinėms glazūroms (D.
Eidukaitės vaza, dengta matine vario glazūra, 1971). Jei dirbinys buvo
puošiamas reljefiniu, raižytu ar tapytu figūriniu dekoru, jis buvo
plokštuminis, dekoratyvus, dvimatis (J. Kačinskaitės-Vyšniauskienės
dekoratyvinė vaza, 1968). Šiuo laikotarpiu visų sričių dailininkai
pradėjo įsisąmoninti, kad tik dekoratyvi piešinio traktuotė neardo
taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinio specifikos.
7-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje vis labiau paplito dekoratyvinė
keramika interjerui ir eksterjerui. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje paskelbtas
šūkis dailę - į buitį tolydžio prarado prasmę, nes utilitariais
dirbiniai užsiėmė auganti pramonė ir Dailės kombinatų cechai
(1966 m. Vilniaus Dailės kombinate atidarytas keramikos cechas). 1969
m. išleisto albumo Taikomoji dekoratyvinė dailė įvade pastebėta:
Prieš kelerius metus gimusi tendencija kurti dekoratyvinės paskirties
darbus dabar visuotinai įsivyravo. Ją skatino vis dažniau kylančios
diskusijos apie taikomosios dailės ir architektūros sąveiką. Tuo metu
vis daugiau vitražų, sienų tapybos ir taikomosios dekoratyvinės dailės
kūrinių rasdavo vietą architektūroje. Lietuvių keramikai ir
tekstilininkai, moderniais kūriniais užbaigdami funkcionalistinės
architektūros ansamblio formavimą, įteisino dar XX a. I pusėje
nubrėžtą sampratą, kad architektūra ir meno kūriniai sudaro vientisą,
išbaigtą ansamblį. Šiuo laikotarpiu bendradarbiaujant su architektais
buvo sukurti pano, plokščių, vazų, lauko keramikos ciklai. 1967 m. duris
atvėrę Vilniaus dailės parodų rūmai suteikė geras sąlygas vidiniame
kiemelyje demonstruoti lauko keramikos dirbinius. Dekoratyvinėmis
kompozicijomis formavosi A. Ličkutės-Jusionienės, G. Jacėnaitės, D.
Gobytės-Daunorienės ir kitų braižas.
Aldona Ličkutė-Jusionienė (g. 1928) - viena iš aktyviausių
dekoratyvinės keramikos kūrėjų tuo laikotarpiu. Polinkį į
siužetiškumą dailininkė realizavo kurdama sodriai dekoruotas
dekoratyvines lėkštes (lėkščių ciklas Pilių motyvai, 1965),
reljefines plokštes (bareljefas su figūromis, 1967) ir lauko skulptūras
bei interjero kompozicijas (dekoratyvinė kompozicija, 1968; kompozicija Sparnai,
1970). Dailininkės keramikai būdinga sodri, ekspresyvi plastika, rupus
paviršius, kūrinių panašumas į dekoratyvinę skulptūrą. Vėlesnėje
kūryboje siužetiškumas ir skulptūriškumas dar labiau išplėtotas.
8-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje keramika darėsi stilistiškai
įvairesnė ir įmantresnės formos. Vis daugiau keramikų žavėjosi
gamtinėmis formomis ir ieškojo jose įkvėpimo. Plito taip vadinamoji
organinė kryptis architektūroje, keramikoje, tekstilėje. Jos išplitimui
buvo svarbios teminės parodos Mūsų jūra (1971), Mūsų kaimas(1973).
Augo susidomėjimas ne tik žiestais, bet ir laisvai formuotais, lipdytais
dirbiniais, jų plastine išraiška. Įspūdingų organinės krypties darbų
sukūrė Marija Bankauskaitė (1933-1992). Dailininkės tuo metu
padarytų konuso, apskritimo, lašo ir kitų gamtinių pavidalų vazos
daugiausia žiestos, pagyvintos lipdytomis detalėmis - lapeliais,
čiulptuvėliais, užbaigiančiai dirbinio viršų (dekoratyvinės vazos,
1973). Įvairūs tų pačių pavidalų variantai buvo grupuojami į
diptikus, triptikus, ciklus. Darnių proporcijų ir formų asociatyvumo
dėka didelio formato vazos priminė dekoratyvines skulptūras. Įkvėpimo
gamtos formose sėmėsi ir Liucija Šulgaitė (g. 1933). Jos darbai
Lašai (1971), Kriauklės (1971), Suskaldyti augalai
(1975) - tai gamtinių formų (akmenų, kriauklių, gėlių žiedų)
transformavimas į originalias menines struktūras.
1971 ir 1975 m. Vilniuje buvo organizuoti sąjunginiai keramikos
seminarai.Vis daugiau buvo kuriama dekoratyvinių kompozicijų interjerams.
Paminėtinas G. Degutytės-Švažienės kompozicija (1965) Vilniaus
restorane Vilniuje, S. Petraičio-Petrausko ir E. Petraitienės
dekoratyvinė sienelė (1969) Vilniaus kuro aparatūros gamykloje, A.
Ličkutės-Jusionienės pano Valkininkų vaikų sanatorijai Pušelė
(1970), D. Kondrotaitės pano Širdies diagnostika (1970) Kauno
medicinos institute, B. Baliulevičiaus dekoratyvinė pertvara (1970)
Vilniaus restorane Šaltinėlis, A. Jonuškaitės-Šaltenienės pano
Flora (1973) Lietuvos melioracijos ir vandens ūkio ministerijoje. Vis
plačiau taikant keramiką interjeruose, plečiant jos išraiškos skalę,
buvo rengta dirva jau kitam keramikos etapui.
Keramika
1976-1990 metais
Tai labai svarbus lietuvių keramikos raidos etapas,
nubrėžęs pagrindines šiuolaikinės lietuvių keramikos raidos gaires.
Susiformavo daugelio keramikų kūrybinis braižas. Stabilias pozicijas
užėmė Liucija Šulgaitė, Marija Bankauskaitė, Ona
Kreivytė-Naruševičienė, Danutė Gobytė-Daunorienė, Aldona
Degutytė-Švažienė, Aldona Ličkutė-Jusionienė, Danutė Eidukaitė,
Juozas Adomonis. Šios dailės šakos atsinaujinimui ir taip vadinamosios
konceptualiosios (dar vadintos parodine, kamerine) keramikos susiformavimui
aptariamu laikotarpiu pagrindus padėjo Kristinos Karkaitės-Mazūrienės,
Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės, Noros Blaževičiūtės ir grupės
jaunesniųjų (Ryto Jakimavičiaus, Viktorijos Karatajūtės, Gintės
Pinkutės, Marijos Kiauleikytės, Džiuljetos ir Gvido Raudonių, Dalios
Laučkaitės-Jakimavičienės, Valerijos Juršienės, Laimos
Matijošaitytės, Jovitos Laurušaitės, Jono Arčikausko, Romo Sakalausko
ir kitų), aktyviai besireiškusių 9-ajame dešimtmetyje kūryba.
Šio laikotarpio keramika žymiai įvairesnė nei ankstesniųjų etapų.
Greta jau anksčiau vyravusios buitinės, interjero ir eksterjero keramikos
vis labiau įsigalėjo specialiai parodoms kuriamos dekoratyvinės
kompozicijos, nieko bendra neturinčios su tradicine keramikos paskirtimi.
Kelią joms grindė išplėtoto siužeto A. Ličkutės-Jusionienės
reljefinės plokštės (ciklai Laimė, I, II, 1977; Agresija,
1978), siurrealistinei estetikai artimos L. Šulgaitės kompozicijos su
autorės veido ir rankų išliejomis (Pantomima III, 1977), A.
Degutytės-Švažienės skuptūriškos dekoratyvinės lėkštės (Sūkurys,
1977), J. Adomonio dekoratyvinės kompozicijos (pano Mėtos kavinėje,
1976), G. Jacėnaitės (Jaunas klounas, 1978) ir Nijolės Liatukaitės
(Skulptūrėlė, 1976) valiūkiškos žmogučių figūrėlės.
Nors visą laikotarpį liko aktualus gerai įvaldyto amato demonstravimas
(meniški ir techniškai atlikti Algirdo Lauciaus, M. Bankauskaitės, V.
Miknevičiaus, Giedrės Jasudytės, Julijos Kačinskaitės-Vyšniauskienės,
Lidijos Kuzmienės, Elenos Tulevičiūtės-Venckevičienės indai bei jiems
naują prasmę suteikiantys konceptualesni Gedimino Šibonio ir Egidijaus
Šimatonio darbai), tačiau vis dažniau molis ar kita keraminė medžiaga
pradedama netradiciškai apdoroti. Ji voluojama į ploną lakštą, po to
pjaustoma, iš stačiakampių atraižų formuojamas nekeramiškos,
kvadratinės struktūros (Evos Tomaš Dekoratyvinių kubų kompozicija,
1975) ar kitokie daiktai (V. Karatajūtės kompozicija Plunksnos,
1980). Paklūstant vėlyvojo modernizmo stilistikai, keraminis dirbinys
gniuždomas, spaudžiamas, skeliamas, plėšiamas (Audronės Skarbaliūtė
Vaza, 1976; Pranės Janulevičienės Dekoratyvinė keramika,
1977 L. Šulgaitės Kriauklytės, 1978). Galų gale atsigręžiama į
senųjų civilizacijų arba istorinių dailės etapų keramikos
technologijas: Egipto pastą, Wedgwoodo akmens masę, japonų raku
keramiką, juodąją keramiką, inkrustavimą spalvoto molio mase,
dekoravimą romėniškuoju laku. Šiuos ir kitus būdus išbandė L.
Šulgaitė, E. Talmantas, K. Karkaitė-Mazūrienė, G. Jacėnaitė, O.
Kreivytė-Naruševičienė, Teresė Jankauskaitė, Rimantas Sakalauskas ir
kt.
Konceptualios keramikos susiformavimą menotyrininkai sieja su
vaizduojamosios dailės integracija į taikomąją dekoratyvinę, autoriaus
siekiu užimti vaizduojamosios dailės kūrėjo poziciją ir kūrinyje
išreikšti tokias idėjas ir siekius, kurios iki tol laikytos nebūdingomis
taikomajai dailei. Tokios kompozicijos nepasiduoda skirstymui pagal tam
tikrą, anksčiau priimtą stiliaus klasifikaciją (geometrinės ar
organinės, erdvinės arba plokštuminės struktūros požymius). Stiliaus
požiūriu konceptuali keramika tokia pat individuali, kaip skulptūros ar
tapybos darbai. Galima įžvelgti tam tikras idėjas ir temas, būdingas
8-9-ojo dešimtmečių keramikai. Tai būtų kultūros ir civilizacijos tema
pačia plačiausia prasme - žmogaus likimas jį supančiame pasaulyje,
istorinės atminties (istorinės dailės stilių įvaizdžių ir formų,
egzotiškų kultūrų pavidalų) interpretavimas. Nors tuo metu apie
postmodernizmą beveik nekalbama, tačiau idėjų ir temų atrankoje
akivaizdus retrospektyvizmas ir stilistinis margumas, kurie laikomi
būdingiausiais postmodernizmo bruožais.
Egzotiškų kraštų ir tam tikrų dailės epochų stilistika (motyvai,
ornamentai, labiausiai išplitę įvaizdžiai) plėtoti J. Laurušaitės, R.
Sakalausko, J. Arčikausko, R. Jakimavičiaus darbuose. Ryškėjantys
lietuviškos konceptualiosios keramikos bruožai labiausiai 9-ajame
dešimtmetyje atsiskleidė Noros Blaževičiūtės, Aldonos
Jonuškaitės-Šaltenienės, Kristinos Karkaitės-Mazūrienės kūriniuose. N.
Blaževičiūtė (g. 1947) nuosekliai eksploatavo ironiškąjį,
žaismingą pradą, kurdama ištisus gyvūnų - karvių, triušių,
paukščių kompozicijų ciklus (Saulėta diena, 1983). Sakralusis
momentas (molio kaip stabilios, amžinos medžiagos, žemiško meno)
čia buvo supriešinamas su valiūkavimu, vaikystės prisiminimais,
žaidybiniu momentu. Ši tendencija vėliau lietuvių keramikoje ras
plačią dirvą. A. Jonuškaitės-Šaltenienės (g. 1943) pozicija
visai priešinga nei N. Blaževičiūtės. Dailininkės žvėrelių ir
kitokių skulptūrinių padarų kompozicijos (Miško ilgesys, 1983;
Šuolis, 1986) - tai mąslus žvilgsnis į pasaulį, keliantis
daugiaprasmes asociacijas. Metaforų gausa išskirtina ir K.
Karkaitės-Mazūrienės (g. 1948) kūryba, grįsta įvairiai
sukonstruotais, išklypusiais, nestabiliais daiktais ir keistais raštais
išmargintais gamtos dariniais (Objektas, 1979; Lašai, Vaza
su kopėčiomis, 1986), kurių forma, dekoras, pakrypimas, tarpusavio
deriniai daug pasako apie pastovumo, tvirto pagrindo po kojomis ilgesį.
Kaip niekad daug keraminių pano, plokščių ir kitų dekoratyvinių
akcentų papuošė visuomeninius interjerus. Kai kurie dailininkai visą
kūrybinę energiją skyrė interjerinei keramikai (Elvyra Petraitienė ir
Skirmantas Petraitis-Petrauskas). Paminėtini J. Adomonio pano ir indai
Vilniaus Mėtos kavinėje (1976), Sigito Jarmalavičiaus pano Medžiai
(1977) Lietuvos aklųjų draugijos Vilniaus įmonės valgykloje, Aldonos
Visockienės ir Antano Visockio pano Kuršėnų III vidurinėje mokykloje,
Vlado Petravičiaus dekoratyvinė pertvara Klaipėdos Debreceno
restorane (1978), D. Eidukaitės pano Raigardas Druskininkų
sanatorijoje Vilnius (1982), A. Ličkutės-Jusionienės pano Kupiškio
kultūros namuose (1984), Konstancijos Dzimidavičienės pano (1984)
Palangos poilsio namų Linas gydomojo komplekso baseine ir pano Aukojimas
(1990) Palangos poilsio namuose Neringa.
Keramika
1991-2001 metais
Dar iki nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. keramikoje
vyko patys radikaliausi ir Vakarų taikomosios dailės ieškojimus
atspindintys pokyčiai. Nauja politinė ir kultūrinė situacija,
susiklosčiusi 10-ajame dešimtmetyje, sudarė sąlygas tolesnei anksčiau
pradėtų kūrybinių poslinkių plėtotei. Iki šiol savo kūrybinę
liniją tęsė jau klasikais tapę lietuviškos keramikos reformatoriai:
Aldona Ličkutė-Jusionienė, Liucija Šulgaitė, Aldona
Jonuškaitė-Šaltenienė, Nora Blaževičiūtė, Kristina
Karkaitė-Mazūrienė, Juozas Adomonis. Jų kūrybos tema - apmąstymai apie
istoriją ir šiandieną, žmogaus egzistenciją prieštaravimų kupiname
pasaulyje. Šias problemas šie ir dauguma kitų keramikų perteikė jau
prieš dešimtmetį ar dar anksčiau savo kūryboje suformuotomis meninėmis
priemonėmis - kurdami metaforą, aliuziją, koncentruodamiesi į meninio
įvaizdžio prasmę, kuriai paklūsta kūrinio materija. Medžiagiškumas,
molio, šamoto, akmens masės techninis įvaldymas paryškina kūrinio
idėją. Toks yra ironiškas N. Blaževičiūtės Varniukas (1992), L.
Šulgaitės kompozicija su 1VII a. archeologinėmis plytomis 17 ir 20
amžius (1992), J. Adomonio Žiesta plastika (1992), A.
Ličkutės-Jusionienės keraminė skulptūra Meilė (1994), V.
Juršienės kompozicija Geltonas laikas (1994), A.
Jonuškaitės-Šaltenienės žvėriažmogių pora Puota (1996). Šių
dailininkų kūryboje, kaip ir visoje lietuvių konceptualiojoje keramikoje,
mažiau intelektualinio konstatavimo, vyrauja emocinis klodas, siekis per
jausmines metaforas prabilti į žiūrovą.
10-ajame dešimtmetyje nuolat naujų plastinių atradimų pateikdavo Kostas
Urbonavičius (Būsenos, sapnai, šokis, 1995), Rimantas Skuodis (Jausmų
kaita, 1997), Virginija Juršienė (Margi portretai, 1996), Laima
Mitijošaitytė-Martinkienė (Pokalbis 1991), Dalia
Jazgevičiūtė-Jarmalavičienė (Miškas, 1997), Aldona Keturakienė
(Čia gyveno Subačius, 1997), Ona Petkevičiūtė (Indas,
1996). Tai dailininkai, kuriuos galima įvardyti kaip lietuviškos
konceptualiosios keramikos kūrėjų branduolį. Subtiliõs, preciziškos ir
estetiškai rafinuotos keramikos pakraipai atstovauja Rytas Jakimavičius ir
Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė. Jų kūryboje derinami kičo, masinės
vartotojiškos ir elitinės kultūros įvaizdžiai. Abiejų kūryba
tipiškai postmodernistinė, nors kiekvienas turi savo idėjų ir temų
ratą. Ironiškas R. Jakimavičius (Gyvūnai, 1994), tuo tarpu D.
Laučkaitės-Jakimavičienės lėkštės, dekoruotos dekoliais (Puolę
angelai, 1997) ir kiti kūriniai ypač subtilūs, rafinuoti,
pabrėžtinai elegantiški.
Šalia šių, tradiciją plėtojančių konceptualių darbų, išryškėjo
tendencija šmaikštauti, valiūkauti, savo kūryboje akcentuoti
fantastinį, žaidybinį pradą. Atviriausiai žaidimo principu savo
kūrinius konstravo Nomeda Marčėnaitė ir Jolanta Kvašytė. N.
Marčėnaitės natiurmortai, peizažai, bokštai, piramidės ir pan.,
suformuoti iš ryškiaspalvio molio masės, komponuoti su tokia nemeniška
medžiaga, kaip akrilu dažyta fanera, iškelia į pirmą vietą
postmodernistiniam menui būdingą desakralizacijos momentą (Pasaulio
sukūrimas, 1994). J. Kvašytės religinės figūrinės kompozicijos,
interpretuojančios sakralias temas (kelias į Golgotą, Nukryžiavimas)
pigiomis, netgi suvulgarintomis priemonėmis (ryškiai dažytos šventųjų
figūros, žvilgančiomis glazūromis su nuvarvėjimais padengtas kryžius)
skatina naujai pažvelgti į per amžius nekvestionuojamas vertybes.
Jaunesnės kartos keramikų Svajonės ir Pauliaus Stanikų bei Onos
Grigaitės (1989 m. susibūrusių į grupę Š.V.) kūryboje dar
labiau išvystytas ironijos, grotesko, amžinų vertybių perkainojimo
momentas. Šie dailininkai pasuko radikalesniu keliu, atsisakė
dešimtmečiais lietuviams diegto romantizuoto požiūrio į kūrybą,
reabilitavo realistines išraiškos priemones. Jų kūryboje apstu klasikinio
ir avangardo, rimto ir pramoginio meno apraiškų. O. Grigaitės (g. 1963)
natiurmortai, aplieti spalvingomis, žvilgančiomis glazūromis, nė iš
tolo neprimena objektyvizuotų popartiškų muliažų, dailininkės darbai
žaismingi, emocionalūs, nekeliantys pasidygėjimo natūralizmu (Natiurmortas
su buteliu, 1991). Visai kitokie S. ir P. Stanikų darbai, apeliuojantys į
intelektualinį žiūrovo suvokimą, kartais provokuojantys savo
natūralistinėmis, net šleikštokomis formomis (nuogų kūnų muliažai).
Kaip ir visoje 10-ojo dešimtmečio dailėje, taip ir keramikoje, aktuali
objekto idėja. Objekto vaizdavimas šiuo atveju įvairus - nuo kultinių,
sakralių objektų iki masinės kultūros, vartotojiškos visuomenės
įvaizdžių ir daiktų. Kurdami objektus, keramikai vengia lietuviams
būdingų individualizmo apraiškų, stengiasi suteikti sukurtam kūriniui
serijinės gamybos daikto bruožų. Kartais daiktai įauginami į keraminio
kūrinio struktūrą (tikra stiklinė R. Jakimavičiaus kompozicijoje Daiktų
gyvenimas, 1997; vandentiekio čiaupas D. Laučkaitės-Jakimavičienės
darbe Besimaudančios gražuolės, 1997).
Nuo 9-ojo dešimtmečio Panevėžyje reguliariai pradėti organizuoti
simpoziumai įgavo tarptautinio Panevėžio keramikos simpoziumo statusą.
Šis renginys turi lietuvių keramikos raidą aktyvizuojančių stimulų.
Simpoziumo metu skaitomi teoriniai pranešimai, jam pasibaigus, Panevėžio
dailės galerijoje surengiama sukurtų darbų paroda, kuri neretai aplanko
ir kitų Lietuvos miestų galerijas. Kadangi Panevėžyje kuriama iš
šamoto, simpoziumas paskatino monumentalių, didelio formato darbų
atsiradimą. Įsimintinų darbų Panevėžyje sukūrė R. Aleliūnas, E.
Čibinskas, A. Keturakienė, R. Skuodis, A. Janušonis, K.
Karkaitė-Mazūrienė, R. Jakimavičius. Nuolat vyksta tarptautiniai
juodosios keramikos seminarai, rengiami teminiai keramikos simpoziumai
įvairiuose Lietuvos miestuose: Mes Kaune (1997), Ornamentas
Vilniuje (1997) ir kt.