Lietuvių gintaro dirbiniai 1900-1939 metais

Palangos gintaro dirbtuvė (XIX a. pabaiga-XX a. pradžia. LDM Palangos gintaro meistrų dirbiniai (karoliai, sagės, gintarinė klumpaitė). LDM
Palangos gintaro meistrų dirbiniai (Jėzaus Kristaus ir Šv. Marijos bareljefai). LDM Palangos gintaro meistrų dirbiniai (karoliai, papuošalų dėžutė). LDM
Palangos gintaro meistrų dirbiniai (gintaru papuošta odinė papuošalų dėžutė). LDM Palangos gintaro meistrų dirbiniai (gintarinė papuošalų dėžutė). LDM 

Iki Pirmojo pasaulinio karo gintaro gamyba Europoje buvo pasiskirsčiusi taip: Vokietijoje gaminta 33 % visos pasaulinės produkcijos, Rusijoje - 30 %, Austrijoje - 24 %, Prancūcijoje - 4 %, Turkijoje - 2 %, kitose šalyse - 7 % visų dirbinių. Lietuvos, kaip Rusijos imperijos sudėtinės dalies, gintaro produkcija buvo įskaičiuojama į Rusijos gamybos apimtį. Pirmąją vietą Rusijos imperijoje užėmė Palangos meistrai, per metus apdorodavę 20 tūkst. kg gintaro žaliavos. Palangoje iki Pirmojo pasaulinio karo iš viso darbavosi nuo 300 iki 500 gintaro meistrų. Didesnės dirbtuvės priklausė grafui Tiškevičiui, kurio žemėse kūrėsi visas miestelis. Palangos gintaro meistrų dirbiniai turėjo didelę paklausą tarptautinėje rinkoje ir sėkmingai konkuravo su vokiečių gintaro dirbiniais. 
Pirmojo pasaulinio karo metu nukentėjo gintaro apdirbimo dirbtuvės Palangoje. Dalis meistrų emigravo į Vokietiją ir Karaliaučių. Po karo šio miesto gintaro apdirbimo verslas nepasiekė ikikarinio lygio meniškumo ir kokybės požiūriu. Plėtotę stabdė Vokietijos gintaro žaliavos eksploatavimo monopolis. Nuo Vokietijos priklausė importuojamos žaliavos kaina ir apimtis (Lietuvoje randamo gintaro nepakako). Gintaro dirbtuvės veikė ne tik labiausiai šią dirbinių sritį plėtojusioje Palangoje, bet ir Klaipėdoje bei Kretingoje. Pavieniai meistrai dirbo ir kitose Lietuvos vietovėse. Didesnės dirbtuvės buvo Klaipėdoje veikusi Tanerio ir Fridmano (dirbo 20-30 meistrų) įmonė, Palangoje - dirbtuvė “S. Gutmano įpėd. E. ir L. Gutmanai” (10-15 meistrų) bei brolių M. ir G. Kanų (10-20 meistrų). Mažesnėse dirbtuvėlėse darbuodavosi po 5-10 žmonių. Jei dirbdavo mažiau nei 4 meistrai, tokia dirbtuvė nebuvo laikoma gintaro, bet amato dirbtuve ir į gintaro gamybos apskaitą neįeidavo. Reiškia, gintaro apdirbimu tarpukario Lietuvoje užsiėmė didelis skaičius žmonių.
Gintaro dirbtuvėse tarpukario laikotarpyje daryti papuošalai (segės, karoliai, apyrankės), rankogalių segtukai, kandikliai, plunksnakočiai, rašalinės, juo inkrustuodavo metalinius papuošalus, medines dėžutes, baldus ir kitokius dirbinius. Papuošalų formos daugiausia buvo klasikinės, neįmantrios - įvairaus dydžio ir ilgio apskritų karolių vėriniai, šlifuoto gintaro segės, nugludintų, plokštelių apyrankės. Gintaro papuošalai Lietuvoje buvo paklausūs - kiekviena lietuvė privalėjo turėti gintarinių puošmenų, nors kainos nebuvo žemos. Šalies viduje buvo realizuojama 60-70 % savos produkcijos. Po 1929 m. pasaulinės ekonomikos krizės Lietuva gamino ir į užsienį išveždavo mažiau gintaro dirbinių.

Lilijana Natalevičienė

1900-1939 metais sukurtus lietuvių gintaro dirbinius reprezentuojantys dailininkai
 

  • E. ir L. Gutmanai

  • M. ir G. Kanai